Vyksite į prekybos centrą – ten viskas vienoje vietoje. Gal kartu papietausite, o gal pirksite maisto prekių ir namie gaminsite pietus ar vakarienę. Prekybos centruose tokią dieną galima sutikti ir tuos, kuriems vis pritrūksta laiko nedažniems pirkiniams – rūbams, batams. Kai darbo savaitė labai intensyvi, savaitgalis tampa jiems per trumpas, tai tokios dienos kartais būna tikras išsigelbėjimas.
Kitąmet Žolinė gali būti kitokia. Politikai Seime gali stipriai pakoreguoti jūsų planus ir įpročius, ką veikti sekmadieniais ir švenčių dienomis. Gali būti priimtas įstatymas, kad prekybos centrai sekmadieniais ir švenčių dienomis nedirbs. Pradžioje gal bus koks pereinamasis laikotarpis, kai nedirbs tik vieną ar du sekmadienius per mėnesį. Tačiau kryptis aiški – šventę švęsk taip, kaip to nori valdžia.
Kam tokios tvarkos labiausiai reikia? Valdžia mėgina parodyti, kad to reikia, pavyzdžiui, prekybos centrų darbuotojams. Nes vieni švenčia – o jie turi dirbti. Na, prekybos centrų darbuotojai, kai jie rinkosi darbą , jie žinojo, kad jų darbo grafikas nebus kaip kokio biurokrato – nuo aštuonių iki penkių, penkias darbo dienas. Lygiai kaip kavinių darbuotojai tai žinojo. Ir medikai dirba savaitgaliais, naktimis, per šventes. Ir policininkai. Ir gaisrininkai. Oro uostas sekmadienį veikia, ir stotis. Ir viešasis transportas. Mums patinka, kai gatves remontuoja naktimis. Šimtai tūkstančių žmonių dirba darbą ne ofise, dirba savaitgaliais, dirba per šventes. Taip kad meilė darbuotojui, čia tikrai ne prie ko. Juolab, kad dirbdamas savaitgaliais ir per šventes, už jas gauna didesnį atlygį.
Kam tokios tvarkos labiausiai reikia? Valdžia mėgina parodyti, kad to reikia, pavyzdžiui, prekybos centrų darbuotojams. Nes vieni švenčia – o jie turi dirbti.
Dar politikai mėgina aiškinti, kad tai padės mažinti prekių kainas gyventojams. Tik nežinia kokiu būdu. Nes konkurencija prekyboje sekmadieniais ir per šventes – labai sumažės. Bus leidžiama dirbti mažosioms parduotuvėms – ir jūs pirksite pieną, sviestą ir sūrį ne ten, kur jis pigiau, o ten, kas tą sekmadienį dirba. Tikrai rasis „sekmadienio kaina“ jūsų biudžete – kai mokėsite brangiau, nei mokate dabar. Negana to, atėmus galimybę dirbti, kaip efektyviausia, kils sąnaudos visoje tiekimo grandinėje. Jūs tik pagalvokite, apie vieną mažą detalę kad maisto prekės nedarbo dieną parduotuvėje turės pragulėti. Ir dabar atsistokite į prekybininko vietą – kiek visko turės būti pakeista, kad pirmadienį, jums atėjus į parduotuvę, joje nebūtų pasibaigusio galiojimo produktų.
Gal vis tik džiaugsis smulkūs prekybininkai? Irgi mažai tikėtina. Negi paskirsi pusę šventinės dienos, kad eitum ieškodamas to, be ko išsiversi iki rytojaus. Vienas didelis prekybos centras, beje, tikrai džiaugsis, nes labai jau aktyviai šaukėsi laisvų sekmadienių – matyt, sunku konkuruoti. Imtų – ir nedirbtų sau sekmadieniais. Bet gi „konkurencijai“ geriau, kai visiems „lygios“ sąlygos – ironiją, tikiuosi supratote.
Sakysite, lenkai ne per seniausiai perėjo prie tokios tvarkos. „Senutė“ Europa jau seniai neprekiauja sekmadienį. Ir susitvarko. Žinoma, ir mes nenumirsime. Tik ar jau esame tokie turtingi, kad galime nebedirbti? Kad galime sau leisti valdžios nuleistą prievartinį poilsį? Paradoksalu, valdžia tą pačią dieną paskelbia dramatiškus skaičius apie skurdą, ir tą pačią dieną pasako – ne, mes neleisime jums dirbti. Valdžia apkaltina prekybininkus per maža konkurencija ir tą pačią dieną pasiūlo dar labiau ją suvaržyti sekmadieniais ir per šventes.
Žolinė – ir derliaus šventė. Dar senovės pagonys žinojo, kad jo - be darbo - nebus. Šiandieniniai pagonys Seime, matyt ne iš darbo gyvena, kad jau ir pamiršo, kad tik iš darbo kyla – net ir jų – gerovė. O šiandien dar švęskime laisvai, ir ne tiek svarbu, ar šiandien jūsų altorius yra bažnyčioje, ar ten, kur atliekate savo kasdienę tarnystę.
Komentaras perskaitytas LRT radijuje.
