Įmonės taip pat galėjo džiaugtis pakilimo laikotarpiu, ir skundą, kad „nėra užsakymų“ jau visiškai išstūmė skundas, kad „nėra darbuotojų“. Viešieji finansai, nors ir suplanuoti pagal optimistines prognozes, beveik nenukrypo nuo plano. Ir net europinių lėšų panaudojimas, labai strigęs šio finansinio laikotarpio pradžioje, įsibėgėjo.
Štai tokios neabejotinai geros nuotaikos kontekste, valdžia galėjo ramiai dirbti. Jei kas ir trukdė, tai nuolatinės rietenos Seime, bet šunys loja, o karavanas eina. Ir karavanas tikrai judėjo dideliu tempu, tokiu, kokio jau seniai nebuvo. Tokiu, kad galima pradėti ilgėtis socialdemokratų valdymo metais buvusios ramybės ir stabilumo. Iš esmės, per šiuos metus buvo pajudinti kone visi ekonomikos pastoliai – visos ekonominės bei socialinės sritys buvo arba pakeistos, arba priimtus sprendimus pradėsime įgyvendinti kitais metais. Šioje puokštėje – ir sprendimai, kuriuos būtinai reikėjo daryti, ir tie, be kurių būtume gyvenę dar geriau.
Mokesčių sistemoje pagirtina, kad panaikintas diskriminacinis laisvųjų profesijų apmokestinimas, šiek tiek išplėsta investicijų lengvata, reprezentacinių išlaidų sąrašas. Ir „Sodros“ įmokų bazę reikėjo sujungti, nors šiuo metu buhalteriams dėl to tenka nepaprastai daug papildomo darbo. Ko nereikėjo daryti, tai individualios veiklos apmokestinime taikyti mokesčių kredito formulės, kas apsunkina mokesčių skaičiavimą. Nereikėjo naikinti trijų verslo liudijimų, nereikėjo papildomai įsodrinti individualios veiklos. Nereikėjo ir progresinių tarifų, net jei juos gavome mainais į „Sodros“ įmokų lubas, kurių „Sodros“ sistemai reikėjo tiesiog verkiant.
Jei įgyvendintoje „Sodros“ pensijų skaičiavimo vienetais (arba taškais) sistemoje dar galima įžvelgti logiką, tai visiškai be reikalo iš „Sodros“ į valstybės biudžetą buvo iškelta bazinė pensija, taip sujaukdama ir GPM tarifus, ir socialinį draudimą apskritai. Jau dabar akivaizdu, kad šis, atrodytų techninis perkėlimas, ateity turės finansinių pasekmių. O ekspertų pastebėjimai „kaip neteisingai kažkas moka ne 20, o 15 procentų GPM“ ves prie tolesnio GPM didinimo. Ir jau visiškai nereikėjo eilinį kartą reformuoti pensijų kaupimo sistemos, kuri pirmą kitų metų pusmetį daugelį Lietuvos žmonių privers ir vėl sukti galvas.
Sveikatos priežiūros sistemoje permainų reikėjo bene labiausiai, ir jos vyko, tiesa, ir vėl su daugybe „o be reikalo“. Kompensuojamųjų vaistų sąrašą pildyti reikėjo, ir dažniau atnaujinti reikėjo, bet ne jį drastiškai iškarpyti. Tiktai reikėjo lengvatinio PVM tarifo nekompensuojamiesiems vaistams. Tikrai reikia gydymo įstaigų tinklo optimizavimo – štai dėl kriterijų dar irgi reikia diskutuoti.
Švietimo sistemoje tikrai reikėjo universitetų pertvarkos, ir tikrai reikia mokyklų tinko pertvarkos. Ir visiškai be reikalo kūlversčiais buvo pereita prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo. Po tokių liapsusų Vyriausybė turėtų atsisakyti programoje numatytų planų naikinti mokamas vietas aukštosiose mokyklose, nes jei bus priimtas šis sprendimas, tai emigracijai bus pajungtas naujas deguonies balionas.
Valdžiai visai nereikėjo juokinti Lietuvos kainų mažinimo planais, būtų pakakę administracinių suvaržymų mažinimo. Ir paramos būstu jaunoms šeimoms visai nereikėjo. Būtų pakakę vaiko pinigų ir didesnio neapmokestinamo pajamų dydžio.
Priimtų sprendimų požiūriu, metai buvo labai intensyvūs, bet vis tik jiems apibūdinti geriausiai tinka sparnuotoji frazė, kad nepaisant valdžios pastangų, metai buvo geri. Be daugelio jų – galėjo būti dar geresni.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
