Tačiau nei praėjusių metų infliacija, nei praėjusių metų bendrojo vidaus produkto dinamika, nei dauguma kitų paskelbtų ir mūsų dažniausiai naudojamų rodiklių nelabai ką gali pasakyti apie ateitį.
Tačiau kai kurie skaičiai, kurie, beje, nesikeičia jau daugelį metų, pasako daugiau nei praėjusių metų BVP augimas. Tai – informacija apie tuos, kurie šį BVP sukuria. Ir didžioji Lietuvos bėda yra ta, kad tokių žmonių yra per mažai, o per daug yra tų, kurie ekonominio pyrago nekepa, bet sėdi su lėkšte prie stalo.
Tai, kad realiai biudžetą suformuoja privatus sektorius, tikrai nereiškia, kad viešasis sektorius nedirba. Dirba visi, bet ekonomine prasme vieni pyragą kepa, kiti valgo.
Pradėkime nuo to, kad ekonomikos pyragą kepa privatus sektorius ir komercine veikla užsiimančios valdiškos įmonės. Tuomet šie sumoka mokesčius į biudžetą, tuomet biudžetas skiria lėšas viešajam sektorius, tuomet viešasis sektorius moka algas, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius.
Kadangi sistema supainiota kaip voratinklis, kadangi procesai yra persipynę laike, mes nematome tokios nuoseklios sekos. Bet ji tokia yra. Tai, kad realiai biudžetą suformuoja privatus sektorius, tikrai nereiškia, kad viešasis sektorius nedirba. Dirba visi, bet ekonomine prasme vieni pyragą kepa, kiti valgo.
Statistika skelbia, kad vidutinis darbuotojų, mokėjusių mokesčius Sodrai, skaičius sudarė apie 1 milijoną 240 tūkst. Finansuojamose iš biudžeto įstaigose dirbo apie 318 tūkst., tai yra daugiau nei ketvirtis visų šalies darbuotojų.
Likęs nepilnas milijonas dirbančiųjų (apie 900 tūkst.) ir yra ekonomikos maitintojai. Jie turi išlaikyti ne tik viešąjį sektorių. Štai senatvės pensijas metų pabaigoje gavo apie 600 tūkstančių pensininkų. Pridėkime netekto darbingumo, invalidumo pensijų, bedarbio ir kitų pašalpų gavėjus – visa tai ant to nepilno milijono pečių. Pridėkime kitas viešojo sektoriaus išlaidas – irgi to paties nepilno milijono sąskaita.
Gal, sakysite, viskas tvarkoje, gerai gyvena tas privatus sektorius, ir gali nesunkiai „panešti“ viešąjį sektorių ir socialinę apsaugą. Bet gi visos pasakos seniai parašytos. O frazė „muštas nemuštą neša“ turėtų būti iškalta visų gerovės valstybių herbuose.
Darbuotojų, finansuojamų iš biudžeto, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2015 m. sudarė apie 721 eurą. 2015 m. bruto darbo užmokestis privačiajame sektoriuje sudarė 694 eurus. Ekonomikos pyrago kepėjas algos gauna vidutiniškai 27 eurais per mėnesį mažiau, nei pyrago valgytojas.
Galima pateisinti, kad viešajame sektoriuje – aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, ir todėl jų algos turi būti didesnės. Galai nesueis vis viena, nes pyrago kepėjų tiesiog per mažai. Negali biednas išlaikyti turtingo, arba tų biednų turi būti tiek daug, kaip kokioje praėjusio amžiaus šeimoje, kai visa gausi šeima dirbo, kad vieną vaiką išleistų į mokslus.
Ekonomikos pyrago kepėjas algos gauna vidutiniškai 27 eurais per mėnesį mažiau, nei pyrago valgytojas.
Mokytojai su lagaminais patraukė streikuoti dėl mažų algų, grasino emigruoti. Užtarėjai atskubėjo su grafikais, kuriuose mokytojų algos Lietuvoje – mažesnės nei Rumunijoje. O juk prieš lyginantis su svetimais, reikia susiskaičiuoti savo finansus, savo viščiukus. Neabejoju, kad algos mokytojams bus pakeltos. Tik kiek dar pakels tas nepilnas milijonas „Atlantų“?
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
