Vėliau sukurta Europos ekonominė bendrija taip pat rėmėsi keturiomis ekonominėmis laisvėmis: laisvo prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimu. Šiandieninės Europos Sąjungos tikslai kur kas platesni, tačiau ekonominiai klausimai užima liūto dalį.
Mes su Europos Sąjunga skaičiuojame jau penkioliktus metus, ir jau ketvirtus – su euru. Vis mažiau žmonių kainas verčia į litus, nors Lietuvos bankas nuolat praneša apie įspūdingas vis dar neiškeistų į eurus litų sumas. Mes jau labai giliai Europoje, ir vis dar per mažai – jos politikoje.
O kaip tik šiomis dienomis, prieš savaitę, Europos Komisijoje pristatytas svarbaus finansinio dokumento projektas. Tai – būsima 2021–2027 metų Europos finansinė perspektyva, lemianti, kiek lėšų mokės ir gaus Lietuva iš kone 1,3 (1,279 faktinėmis kainomis) trilijonų eurų siekiančio pinigų kapšo. Tai kokiu trečdaliu didesnės lėšos, nei yra surenkamos ir išdalinamos Europos Sąjungoje šioje finansinėje perspektyvoje. Beje, ir pati Komisija įvertina, kad dalį jų suris infliacija, tad realus augimas esamo laikotarpio kainomis yra 8%.
Deja, biudžetai paprastai būna nuobodžioji, susidomėjimo nesulaukianti ekonomikos dalis, ar būtų svarstomas Europos, ar Lietuvos biudžetas. Žmones labiau domina konkretus, tegul ir mažas, bet juos liečiantis skaičius, nei abstraktūs milijonai ir milijardai. Pavyzdžiui, išmoka už žemės ūkio naudmenas, o ne žemės ūkiui skiriamos lėšos. Šįkart diskusijos gal bus kiek įdomesnės – mat naujoji finansinė perspektyva bus jau be Jungtinės Karalystės dalyvavimo. O ir Lietuva iš valstybės – paramos gavėjos, gali tapti valstybe – donore. Tiesa, patirtis daro savo, ir Lietuva jau persidalijo į dvi sąlygines Lietuvas taip, kad viena ranka vis dar galėtų semti ES lėšas. Vis tik balansas nebus toks palankus koks yra šioje finansinėje perspektyvoje, kai sumokant apie 3 milijardus į ES biudžetą, yra sudaryta galimybė iš jo gauti apie 13 milijardų eurų.
Vis tik, jei kažkada po trejų metų norėsime kalbėti apie tai, kad kažkuriems Lietuvos projektams skiriama per mažai ES finansinio dėmesio, tada jau bus per vėlu. ES finansuose tendencijos yra labai aiškios: nors absoliučia suma vis dar didžiausios, bet santykinai mažėja lėšos, skiriamos žemės ūkiui bei ekonominei socialinei teritorinei sanglaudai. Tuo tarpu didėja lėšos skiriamos „kitoms programoms“. Tarp jų – tyrimai, inovacijos ir skaitmenizacija; jaunimo programos; migracija ir saugumas. Ypač auga išlaidos gynybai, kuo pasidžiaugė ir mūsų Krašto apsaugos ministras. Tačiau kol kas Lietuva paminėta tik viename projekte – Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, su 552 milijonų eurų suma (faktinėmis kainomis). Visur kitur dėl lėšų dar reikės pakovoti, nes derybos – tik prasideda.
Beje, reikia nepamiršti, kad biudžetas – visada ir įmokos į jį, o mums – mokesčiai. Ir čia jums prašom – PVM, poslinkiai taršos apmokestinime. Ir, kas aktualiausia verslui – bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės sukūrimas. Ši sena idėja, kuri skirta kovoti su mokesčių optimizavimu, kai įmonės kilnoja apmokestinimo bazę tarp ES šalių, buvo atgaivinta 2016 metais. Ją tikrai bus siekiama įgyvendinti kitoje finansinėje perspektyvoje, jau numatyta, kad iš šio šaltinio kasmet bus surenkama apie 12 milijardų eurų.
Taip kad, opa opa, su Europa, ir jos pinigais. Nepamirštant, kad svarbu ne tik kiek, bet ir kam jie bus skiriami.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
