Absoliuti dauguma moksleivių išsiruoš į mokyklas, kurios priklauso savivaldybėms. Juos mokys mokytojai, kuriems algas moka „iš valdiško biudžeto“.
Dar Markas Aurelijus knygoje „Sau pačiam“ sakė: „Savo proseneliui [aš dėkingas už tai], kad nelankiau viešosios mokyklos, bet turėjau gerus mokytojus namie. Iš jo išmokau nieko negailėti siekdamas žinių.“ Jūsų žiniai, toks savarankiškas vaikų mokymas namie šiandien yra kone uždraustas. Patiems tėvams organizuoti vaikų mokslą leidžiama tik dėl itin rimtų priežasčių, kurių dažniausiai yra – liga. Visi kiti vaikai turi lankyti mokyklą, net jei namie darbuotųsi tuzinas korepetitorių. Jei vaikas nelankytų mokyklos, tėvai būtų baudžiami, lyg vaikai būtų kokia valstybės nuosavybė.
Rugsėjo pirmąją pasitiks ir studentai – dar viena didelė auditorija. Dar koks šimtas penkiasdešimt tūkstančių jaunų Lietuvos žmonių. Kas mokės už mokslą, kas ne, bet įvairaus lygio studijas dauguma jų taip pat tęs mokymo įstaigose, kurių steigėja – dažniausiai yra ministerija. Pabaigę studijas tik vidutiniškai trečdalis jų dirbs viešajame sektoriuje. Visi kiti savo darbinę karjerą kurs privačiame sektoriuje. Taip jau yra, kad „išlaidų“ eilutėje veikiantis švietimo sektorius ruošia žmogų gyventi „pajamų“ eilutėje privačiame sektoriuje, tad nenuostabu, kad sunkiai pavyksta juos tam paruošti.
Taip jau yra, kad „išlaidų“ eilutėje veikiantis švietimo sektorius ruošia žmogų gyventi „pajamų“ eilutėje privačiame sektoriuje, tad nenuostabu, kad sunkiai pavyksta juos tam paruošti.
Kalbėti apie itin suvalstybintą švietimą nebūtų jokio poreikio, jei jau dvidešimt penkerius metus nuolatos negirdėtume nuolatinių priekaištų Lietuvos švietimo sistemai. Mokytojų algos mažos, mokymo kokybė netenkina, nemokamas mokslas vis viena kainuoja, mokymo įstaigų tinklas neoptimalus, mokytojai nepilnai apkrauti, profesijos prestižas mažas – kur tik besi, ten – problema. Nei viena jau iš daugelio švietimo sistemos reformų rimtesnio postūmio nepadarė. O pastangų įdėta ir dedama itin daug. Kad jūs žinotumėte, kiek įvairiausių studijų, koncepcijų, analizių, programų, modelių yra prikurta, gerų, teisingų išvadų padaryta. Ir net švietimui skiriamas finansavimas, nors pastaraisiais metais ir mažėjęs dėl mažėjančio besimokančiųjų skaičiaus, ne ką atsilieka nuo europinio vidurkio. Bet laikas bėga, o problemos lieka tos pačios.
Ir štai šalia valstybinių mokymo įstaigų veikia privačios, ir iš tos teritorijos triukšmo sklinda žymiai mažiau, tiksliau – jo visai negirdėti. Ir tada peršasi išvada, kad ne metodikos ir ne finansai yra lemiami, o tiesiog valstybė nesusitvarko su švietimo funkcija, nors ją kone totaliai yra paėmusi į savo rankas. Kitose valstybėse pavyksta susitvarkyti geriau, o pas mus – štai jau ketvirtį amžiaus niekaip nepavyksta. Kaip pasakė viena mokytoja po 25 metų darbo mokykloje, ji nebenori ten daugiau dirbti ne todėl, kad gauna 600 eurų į rankas. Ji nebenori dirbti todėl, kad mokykla, kaip organizacija, veikia pagal aukščiausius sovietinius pataikavimo ir favoritizmo standartus.
Ši viešojo sektoriaus bėda irgi yra gerai žinoma. Štai valstybės tarnybos departamentas kviečia valstybės įstaigas išbandyti 360 laipsnių kompetencijų vertinimą, skirtą įvertinti įstaigų ir jų padalinių vadovus. Kodėl gi ne, galima išbandyti dar ir šį įrankį, nors iš anksto nujaučiame, kad kreivoki sistemos veidrodžiai ir vaizdą panašų parodys. Rytoj skambės daug pakilių žodžių, palinkėjimų ir naujų pažadų. Tikrai, šventės nereikia gadinti. Bet nesusitvarkanti su švietimo funkcija valdžia turi liautis daryti tai, ką pati tik nuolat sugadina.
Šis komentaras perskaitytas per LRT radiją.
