Tariamai nemokama sveikatos priežiūra yra finansuojama mūsų mokamomis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis. Už dirbančiuosius asmenis įmokas sumoka darbdavys, tam tikros kategorijos gyventojai yra draudžiami valstybės lėšomis.
Likę gyventojai įmokas turi sumokėti patys. Sumokėti minimalią 27 eurų per mėnesį įmoką privalo net tie, kurie nevykdė jokios veiklos ir neturėjo jokių pajamų. Net Lietuvos gyvenantys užsieniečiai turi draustis privalomuoju sveikatos draudimu. Idealiu atveju, pagal įstatymą, kiekvienas Lietuvoje gyvenantis asmuo turėtų būti juo apdraustas.
Tačiau, kaip rodo Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registras, taip nėra. Lietuvoje apie 190 tūkstančių gyventojų yra nedrausti ne mėnesį, ne du, o daugiau nei vienerius metus. Kone 100 tūkstančių asmenų nebuvo drausti ilgiau nei penkerius metus, o apie 20 tūkstančių – nedrausti niekada.
Apie 30 tūkstančių asmenų nedrausti mažiau nei vienerius metus. Jei visi šie asmenys norėtų gauti „nemokamas“ medicinos paslaugas, jiems pakaktų sumokėti minimalią vieno mėnesio sveikatos draudimo įmoką – 27 eurus, ir jie galėtų keliauti į gydymo įstaigą lygiomis teisėmis kartu su visais kitais, kurie įmokas mokėjo taip, kaip reikalauja įstatymas.
Lietuvoje apie 190 tūkstančių gyventojų yra nedrausti ne mėnesį, ne du, o daugiau nei vienerius metus.
Seimo sveikatos reikalų komitetas nusprendė ištaisyti tokią „tvarką ir betvarkę viename“, tad pasiūlė pakeisti Sveikatos draudimo įstatymą ir numatyti, kad jei asmuo turi sveikatos draudimo įmokų skolų, jo draudimas įsigaliotų tik tuomet, jei jis sumokėtų savo penkerių metų skolas.
Taigi, tas įmokas, kurias dabar administruoja Sodra ir Mokesčių inspekcija, dar kontroliuotų ir pati gydymo įstaiga, į kurią toks skolininkas kreipėsi. Gydymo įstaiga dabar gali pasakyti „ne“ tik tam, kuris nemokėjo draudimo įmokų praėjusį mėnesį. Jei įstatymas bus priimtas – gydymo įstaiga galės pasakyti „ne“, jei pacientas turi skolų per pastaruosius penkerius metus.
Taip išeitų, kad įmokų sistema nesikeistų, keistųsi tik įmokų administravimas, ir lemiamu kontrolieriumi taptų ne mokesčių administratorius – t.y. Sodra ir VMI, o gydymo įstaigos priėmimo skyrius. Sumanymas kontroliuoti sumokėtus mokesčius ties paslaugos gavimo vieta yra puikus tik tuo atveju, jei siekiama palengvinti mokesčių administratorių darbą. Ko neišgaudo mokesčių rinkėjų rėtis, gal „susems“ patys medikai?
Dalį skolininkų – tikrai susems. Įsivaizduokime emigrantą, nes siūlomi pakeitimai didžiąja dalimi juos ir palies. Atvyksta jis į gydymo įstaigą. Paaiškėja – skolingas. Natūralu, pasidomės, kiek turi sumokėti. Mokėtina suma bus apie 1500 eurų, jei bus nemokėjęs visus penkerius metus.
Sveikatos draudimo fondas gaus atsijotus „brangius“ ligonius, tad privalomojo draudimo sistema ir toliau liks nesubalansuota.
Štai tada jis ir spręs, ką daryti: mokėti skolą į privalomojo sveikatos draudimo fondą, mokėti tiesiogiai gydymo įstaigai už paslaugą, ar ieškoti kelio sumokėti gydytojui. Apsisprendimą nulems tai, kuri suma bus mažiausia, štai ir visa naujos tvarkos „ekonomika“.
Sveikatos draudimo fondas gaus atsijotus „brangius“ ligonius, tad privalomojo draudimo sistema ir toliau liks nesubalansuota. Taip visada būna, kai privalomojo sveikatos draudimo sistemą visus du jos galiojimo dešimtmečius norima tik lopyti, nors akivaizdu, kad būtų laikas siūdinti naują rūbą.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
