Kadangi dėl „Sodros“ įmokų sujungimo dirbantiesiems pagal darbo santykius šie tarifai mažėja, nutarta tokius pačius tarifus nustatyti ir kitoms pajamoms. Jei būtų pakeistas tik tarifas, mokesčių našta užsiimantiems individualia veikla, būtų žymiai sumažėjusi. Kad taip nenutiktų, valdžia nusprendė keisti ir dar vieną parametrą – apmokestinamąją bazę. Kaip žinia, „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokų bazė savarankiška veikla užsiimantiems asmenims buvo skaičiuojama skirtingai, priklausomai nuo jų veiklos formos. Taip, keičiant du parametrus – ir tarifus, ir bazę, savarankiškai dirbančių asmenų apmokestinimas keisis absoliučiai visiems. Tik vieniems – didės, o kitiems – mažės. Augs mokesčiai autoriams, mažųjų bendrijų savininkams, užsiimantiems individualia veikla. Mažės – tantjemų gavėjams, verslo liudijimų turėtojams, smulkiesiems ūkininkams.
Kaip čia neprisiminus pasakos apie lapę, kuri sūrį dalijo. Du meškiukai niekaip negalėjo pasidalinti vieno sūrio – ginčijosi, pykosi. Kur buvus kur nebuvus, prisigretino lapė, ir pasisiūlė tą sūrį teisingai padalinti. Laužia ji sūrį, bet pirmasis gabalas gaunasi kiek didesnis už kitą. Tada lapė atkanda kąsnelį nuo didesnio gabalo. Ir vėl gabalai nelygūs, tik dabar jau antrasis didesnis. Ir vėl ji atkanda, nuo antrojo gabalo – ir vėl pirmasis pasidaro didesnis. Kol lapė iki soties neprisivalgė, taip ir lygino sūrio gabalėlius, atsikąsdama tai nuo vieno, tai nuo kito. „Ką gi, – pasakė soti lapė. Nors ir maži gabalėliai jums, meškiukai, liko, bet užtai – lygūs!“
Mokesčių sistemoje, kaip toje pasakoje, bet koks siekis visiškai sulyginti mokesčius, nepaisant veiklos formų, veda prie vieno rezultato – visiems aukštų mokesčių tarifų. Ir po dabartinės tarifų vienodinimo reformos skirtumai tarp skirtingų pajamų apmokestinimo vis vien išliks, kai kuriais atvejais atotrūkis netgi padidės. Valdžia ir toliau „lygins“ mokesčius, tad stabilumo mokesčių sistemoje nebus ir ateityje. O juk stabilumas – viena pagrindinių mokesčių sistemos vertybių.
Mokesčių stabilumas ir paprastumas itin reikalingas savarankiškai dirbantiems asmenims. Juk dažniausiai jie apskaitą vedą patys, patys ir mokesčius skaičiuoja. Per pastarąjį dešimtmetį nebuvo nei vienų metų, kad mokesčiai jiems nebūtų keičiami. Tai pridedamos naujos valstybinio socialinio draudimo rūšys, tai keičiama gyventojų pajamų mokesčio skaičiavimo tvarka, tai dėl nuolatinio minimalios algos kėlimo keičiasi mokėtini mokesčiai – nors nei jie tą algą gauna, nei moka.
Ligos, tėvystės ir motinystės draudimu savarankiškai dirbantys asmenys taipogi naudojasi itin retai. Vieni nesinaudoja, nes „Sodros“ įmokas moka kartą į metus, ir dėl to netenka teisės į ligos pašalpą. Kone visi dirba lanksčiu grafiku, tad neina jokių motinystės – tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų.
Nuo kitų metų savarankiškai dirbantieji bus per prievartą draudžiami dar vienu draudimu – nedarbo. Jis ne tik kad nereikalingas, bei ir pagal esamą tvarką būtų neįmanoma gauti nedarbo išmokų. Juk jei asmuo turi įregistruotą individualią veiklą ar yra įsigijęs verslo liudijimą, į kokias nors bedarbio pašalpas jis net pretenduoti negali, net jei iš savo veiklos negauna visiškai jokių pajamų.
Apibendrinant, šioje reformoje soti ir patenkinta lieka tik lapė, kuri mokesčius lyg tą sūrį lygino. O meškiukas, ar jis užsiimtų savarankiška veikla, ar dirbtų viešajame sektoriuje, iš tokio mokesčių lyginimo tiek tos naudos ir temato.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
