– Kur tu dabar? – klausia vienas.
– Islandijoje, – atsako.
– Ką dirbi?
– Aš apdailininkas, tai viską darau, glaistau, dažau. Netrukus vėl vyksiu į Islandiją. O tu kur?
Sutiktasis jam atsako, kad dirba vienoje valstybinėje įmonėje viskuo – taiso, remontuoja, ką reikia, suprask – auksarankis. Eilė trumpa, aš spėjau tenugirsti, kad netrukus pirmasis vėl vyks į Islandiją, ir jo brigadoje kaip tik tokių auksarankių labai reikia.
Tokie pokalbiai vyksta kasdien, o Lietuva per metus netenka po Ukmergės dydžio miestelio. Emigracijos priežastys – ekonominės, žmonės važiuoja didesnio uždarbio. Emigruoja ne tik negalintys susirasti darbo čia, Lietuvoje, bet ir darbą turintys. Darbdaviai jau skambina varpais, kad pradeda trūkti darbuotojų.
Tuo tarpu valdžioje – olimpinė ramybė. Darbo kodeksas užmarinuotas, o mes matuojamės tautinius kostiumus.
Tuo tarpu valdžioje – olimpinė ramybė. Darbo kodeksas užmarinuotas, o mes matuojamės tautinius kostiumus.
Visgi valdžiai nėra labai ramu ir vienintelis dalykas, kas jai tikrai rūpi – kad neplonėtų valdžios kišenė. Lietuvoje gyventojų, mokesčių mokėtojų, mažėja kasmet, o viešieji finansai – kasmet auga.
Dedamos pastangos, kad tie, kurie dar neišvyko, suneštų valdžiai kuo gausesnį aruodą. Valdžia sako – tie biudžetai ne mums, jie – gyventojams. Bet jei gyventojų mažėja, tai gal ir biudžetai turėtų mažėti? Ir visgi vienintelis „Sodros“ biudžetas yra tikrai skirtas tik gyventojams, o visi kiti – jos didenybei viešiesiems pirkimams. O ten – patys žinome, kas būna naudos gavėjai.
Susidaro įspūdis, kad valdžia įnirtingai nori pastūmėti žmones vykti iš Lietuvos. Štai kad ir nuo sausio „netyčia“ priimti pakeitimai dėl įvairia individualia veikla užsiimančių asmenų didesnio apmokestinimo. Kokią žinią šie pakeitimai siunčia įvairiems auksarankiams? Važiuok iš Lietuvos, kol mokesčiai nenumovė paskutinių kelnių.
Negana to, kurpiami didesnio šių asmenų apmokestinimo planai. Neva jie, susikūrę sau darbo vietą, sumoka per mažai. Nes dirbantys pagal darbo sutartį sumoka daugiau. Užuot svarsčius, kad būtina sumažinti mokesčių naštą dirbantiesiems, valdžia mano, kad 55 procentais turi būti apmokestinti visi. Ir neva tada tai jau bus įgyvendintas mokestinis teisingumas. Ir kad labai gerai, kad žmogus gauna mažiau nei pusę to, ką uždirbo. O po to dar penktadalį sumoka per PVM.
Dar valdžia pučia miglą, kad jei visi mokėtų po lygiai mokesčių, būtų galima kalbėti apie bendrojo tarifo mažinimą. Tuo gali tikėti nebent visiškas naivuolis. Mokesčiai pastaraisiais metais buvo tik keliami – arba didinamas tarifas, kaip PVM, arba plečiama bazė – kaip GPM. Ir visa tai palydima griežtinamu administravimu. Kaipgi kitaip – surinkti nemažėjančius biudžetus yra vienintelis akivaizdus valdžios prioritetas. Tik šis prioritetas nepriimtinas žmonėms – ir jie tai parodo emigruodami.
Valdžia atkakliai nenori pripažinti, nors faktai – akivaizdūs. Kai „Sodra“ pagrasino išieškosianti sveikatos draudimo nepriemoką iš gyventojų, tai sukėlė deklaruojančių savo emigravimą bangą. Štai taip – kad kelių atgal liktų kuo mažiau. Kiek dar žmonių turės išvažiuoti, kad valdžia pagaliau suprastų, kad jos pasirinktas prioritetas ir pačią valdžią paliks prie suskilusios geldos.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
