Tai štai tas žmogus, kaip ir absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, sprendė sudėtingą klausimą – kokį būsimosios pensijos variantą pasirinkti. Grįžti į Sodrą, stabdyti įmokas ar kaupti, papildomai prisidedant iš savo kišenės. Žmogus apsisprendė stabdyti įmokas – kaip ir daugelį kitų, jį gąsdino pilkojoje zonoje esantis anuitetas. Tačiau – kokia apmaudi klaida. Internetinėje erdvėje jis ne ten padėjo varnelę – gal ne taip suprato, gal tiesiog – piršto klaida. Klaida ne tik apmaudi, bet ir visiškai lemtinga. Pagal galiojančią tvarką jis negali jos ištaisyti. Niekaip.
Skamba absurdiškai, nes štai politikai su visa naująja pensijų kaupimo sistema taiso buvusias sistemos ydas, kitų politikų padarytas klaidas. Jų nuomone, klaida buvo kaupimą pradžioje padaryti visuotiniu, klaida buvo pervedinėti Sodros tarifo dalį į privačius fondus. Tai štai, jie taiso net ne savo, o kitų politikų klaidas, netgi – praėjus penkiolikai metų nuo jos. Ir ne smulkmenas keičia, o keičia – iš esmės. Jiems – galima. Žmogui savosios, žioplos klaidos ištaisysi – nevalia. Nors pasirinkimo laikotarpis dar nepasibaigė ir ne po penkerių metų žmogus atsibudo ir persigalvojo, o iškart suprato ir norėjo ištaisyti.
Kai buhalteriui leidžiama ištaisyti klaidas – tai ne įmonei dovana, tai – elementari logika.
Kartais valdžia atsitokėja. Ir leidžia pataisyti klaidas. Iki šių metų liepos mėnesio mokesčių mokėtojai gali pateikti patikslintas mokesčių deklaracijas ir sumokėti pražiūrėtus mokesčius. Be baudų ir delspinigių, ir tikėtina – be kitų pasekmių. Mokesčių sistema yra itin komplikuota, tad nesuklysti ten – gana sudėtinga. Mokesčių administratorius, pagirtina, teikia konsultacijas, išaiškinimus. Tačiau vis viena – ir gana dažnai – susidaro situacijos, kurios nėra vienareikšmės.
Kai buhalteriui leidžiama ištaisyti klaidas – tai ne įmonei dovana, tai – elementari logika, kad ne ten pervestos sumos, visokie apsirikimai, netikslumai – turi būti lengvai ir greitai ištaisomi – be baudų ir pasekmių. Teisinė ekonominė aplinka, kurioje klaidos negalima ištaisyti, arba už kurią yra iš karto baudžiama nuo klaidų jokiu būdu neapsaugo. Net ir neatgraso nuo klaidų, nes dalis jų būna padarytos ne iš piktos valios, ne tikslingai ir sąmoningai, o tiesiog – iš apsirikimo.
Egzistuoja milžiniška asimetrija, vertinant ir toleruojant klaidas. Štai žmogus, kai jis yra darbuotojas – praktiškai negali padaryti nė mažiausios klaidos. Parduotuvėse salės darbuotojo klaida, laiku nepakeitus kainos etiketės, įmonei gali kainuoti tūkstančius baudos. Draudimo sutartis siūlantys konsultantai pildo ilgiausius klausimynus – nereikalingus niekam daugiau, tik tam, kad apsaugotų save ir parodytų, kad nepadarė klaidos. Kad išpildė visus ne visada aiškius kliento informavimo reikalavimus.
Šeimos daktaras iš penkiolikos minučių pacientui skirto laiko, itin daug jo skiria kompiuteriui ir visokių parašų surinkimui – irgi dėl tos pačios priežasties. Ligonių kasoms vertėtų inicijuoti tyrimą, kokią dalį tyrimų ir siuntimų daktaras skiria, nes reikia, o kokią dalį – kad apsidraustų. Skaičiai ir sumos, neabejoju, būtų iškalbingi. Buhalterio ne tik klaidingas, bet ir aplaidus apskaitos tvarkymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai reiškia, kad net neapsižiūrėjimo klaidos gali jį dvejiems metams patupdyti į cypę.
Tačiau kai tas pats žmogus, kuris tik ką suklydo pats, uždaro darbo duris, jis gali tapti neklystančiu. Ir atsigriebti už viską. Tada klaidos negalėjęs ištaisyti buhalteris „šokdina“ mediką, medikas – finansų konsultantą, finansų konsultantas – prekybininką. Tikiuosi, pavyzdžiai iliustravo, kad kalba ne apie atsakomybės, kaip tokios, panaikinimą. Kalba apie atsakomybės simetriją, jos proporcingumą ir apie galimybę ištaisyti tas klaidas, kurios kaip tam žmogui, besirenkančiam, ką daryti su pensija – nutiko netyčia ir žalos nepadarė.
Šis Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
