Visų pirma, sveikatos apsaugos ministerija ir jos vadovas nemelavo visuomenei sakydami, kad receptinių vaistų išdavimo ir pardavimo tvarkoje niekas nepasikeitė. Antra, pakeitimai farmacinės veiklos priežiūros srityje skirti apsaugoti piliečių sveikatą.
Tačiau pasikeitė kontrolės mechanizmai. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. birželio 1 d. priėmė Farmacijos įstatymo pakeitimus, kuriais suteikė galią inspektoriams ir kitiems Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) darbuotojams atlikti ne tik subjektų, vykdančių veiklą, susijusią su farmacijos produktais, patikrinimus, bet ir vaistinių preparatų kontrolinius pirkimus.
Farmacijos įstatymo pakeitimas įdomus keliais aspektais:
-
Kontrolinis pirkimas kaip nusikalstamos veikos imitavimo modelio antrininkas;
-
Kontrolinis pirkimas kaip kriminalinės žvalgybos priemonės antrininkas;
-
Kontrolinis pirkimas kaip verslo subjektų slapto pirkėjo modelio antrininkas.
Piliečiai tikriausiai ne kartą girdėjo apie nusikalstamos veikos imitavimo modelio naudojimą tiriant kriminalinius nusikaltimus. Jo esmė yra ta, kad policijos pareigūnas, žinodamas jog rengiamas ar vyksta nusikaltimas, įsijungia į veiklą apsimesdamas vienu iš nusikalstamo pasaulio ar įvykio dalyvių. Tačiau toks policijos pareigūnas negali pats provokuoti ir inicijuoti nusikalstamos veikos. Šiuo klausimu buvo pasisakęs buvo pasisakęs ir Konstitucinis teismas.
Kaip atrodytų nusikalstamos veikos imitavimo modelis vaistinėje? Pirmiausiai inspektorius ar VVKT darbuotojas paruošia netikrą receptą, po to sulaukęs savo eilės paduoda jį vaistininkui ir dar paprašo stipresnio, didesnės koncentracijos ar didesnes dozės vaisto. Jeigu vaistininkas visiškas gobšuolis ir norėdamas didesnių pajamų vaistinei pasiduoda „provokatoriaus“ prašymams, jis parduos tai, ko negalima. Kita situacija, kai VVKT darbuotojas, apsimesdamas pirkėju be recepto, pradeda maldauti vaistininko parduoti 600 mg stiprumo nuskausminamųjų ar receptinių vaistų parduoti be recepto. Visais šiais atvejais vaistininkas pažeidžia vaistų pardavimo tvarką ir netenka vaistininko licencijos.
Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodyta, kad kontrolinis patikrinimas yra kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, tikrinant gautą informaciją, įsigyjant ir nustatant apyvartoje draudžiamų daiktų ir (ar) paslaugų buvimą. Ar vaistai yra uždrausti apyvartoje? Ar vaistininko konsultacija yra draustina paslauga? Ar vaistinės veiklos ir vaistų pardavimo tvarkos pažeidimams būtina naudoti kriminalinėje žvalgyboje naudojamus metodus?
VVKT darbuotojas, naudodamas valstybės pinigus, vaistinėje pirks receptinius vaistus be recepto ar su receptu ir stebės ar vaistininkas patikrina asmens tapatybę, ar siūlo generinius, pigesnius vaistus, ar praneša apie nuolaidas, mandagiai bendrauja, ar teisingai duoda grąžą, kasos čekį ir pan. Nustatyto pažeidimo pasekmė gali būti ne tik vaistininko drausminė ar administracinė atsakomybė, bet ir baudžiamoji atsakomybė arba licencijos panaikinimas. Tačiau aplinkybės, kurias nustatys VVKT darbuotojas, yra viso labo prekybos taisyklių arba geros praktikos pažeidimas. Ar reikia baudžiamojo, kriminalinės žvalgybos vėzdo vaistininkui sudrausminti? Ar tai adekvačios ar proporcingos priemonės?
Slapto pirkėjo modelio taikymas verslo struktūrose Lietuvoje populiarėja proporcingai augančiai konkurencijai tarp verslo subjektų. Tai privačiam sektoriui išties naudingas metodas pažvelgti į save iš šalies. Tačiau esminis slapto pirkėjo modelio skirtumas nuo administracinio, baudžiamojo proceso ar kriminalinės žvalgybos metodo yra tas, kad verslui tai yra laisvanoriškas savireguliacijos metodas. Privatininkas nepriklausomo ir neangažuoto eksperto akimis pažvelgia į savo įmonės veiklą. Šis metodas yra naudingas ne tik privačiam verslui, bet ir vartotojam, kurie gauna kokybiškesnį produktą ar paslaugą. Po slapto pirkėjo vizitacijos privatininkas gauna iki kelių dešimčių atsakymų į klausimus, susijusius su darbuotojo bendravimo įgūdžiais, aptarnavimo kokybe bei aplinkos įvertinimu. Privatininkas, įvertindamas eksperto pastebėjimus ir rekomendacijas, restruktūrizuoja padalinio veiklą ar siunčia personalą kvalifikacijos tobulinimui. Taigi laimi ir verslininkas, ir vartotojas, ir valstybė.
Koks VVKT darbuotojų tikslas – nubausti? Ar sulauks verslas rekomendacijų, ar bus pateiktos ataskaitos apie nustatytus trūkumus ar neatitiktis valdymo sistemoje? Nebus. Taigi matome, kad kriminalinės žvalgybos ir nusikaltimų ikiteisminio tyrimo metodai perkeliami į valstybės institucijų priežiūros arsenalą visiškai kitais, sakyčiau valstybės arogancijos, tikslais.
Kadangi VVKT tarnautojai turi policinius įgaliojimus, tai juos visus reikia perkelti į policijos struktūras. Taip sutaupysime administracinių išlaidų.
Yra dar vienas labai svarbus klausimas, susiję su Farmacijos įstatymo pakeitimais, – tai VVKT darbuotojų kvalifikacija atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus. Paprastai teisėsaugos institucijose kriminalinės žvalgybos veiksmus atlieka aukštos kvalifikacijos teisininkai, turintys teisės bakalauro ar magistro laipsnį. Ar VVKT darbuotojai ką nors žino apie administracinį ar baudžiamąjį procesą, ar jiems yra žinomi kriminalinės žvalgybos ir žmogaus teisės dalykai. Susipažinus su VVKT direktoriaus įsakymu, kuriuo nustatoma kontrolinių pirkimų tvarka, supranti, kad tvarkos nėra. Jis pateikia tik kai kurių farmacinės veiklos aspektų geros praktikos klausimyną. Tačiau tai nėra tvarka. Taigi geriausiu atveju turėsime inspektorių ir VVKT darbuotojų saviveiklą, kurioje jie vadovausis savo, tik jiems suprantama, teisine sąmone.
Blogiausiu atveju susidursime su inspektorių ir VVKT darbuotojų korupciniais sandoriais su vaistininkais ar vaistinių tinklais. Tai tik laiko klausimas. Nes bent šiame visuomenės taške Seimas atvėrė tarnautojams didelę diskrecijos smegduobę (t.y. sprendimo bausti ar nebausti).
Nieko gero nežada ir situacija, kai VVKT, paskatinta kokių nors politinių ar komercinių tikslų, pradės kontrolinių pirkimų priemonę naudoti farmacijos tinklų „optimizavimui“ kurios nors kompanijos naudai. Kas, beje, irgi yra korupcija, tik daug aukštesniame lygmenyje.
Pabaigai norėtųsi pažymėti, kad valstybė turi kištis į verslą tik tiek, kiek tai reikalauja viešas interesas. Valstybės tarnautojai, neturėdami gebėjimų sugeneruoti moderniam pasauliui reikalingų idėjų, neturėtų „vogti“ verslo geros praktikos savireguliacijos metodų ir priemonių bei versti juos administracinio ir baudžiamojo pobūdžio įrankiais. Valstybė privalo kurti ir diegti verslą bei geros praktikos pavyzdžių skatinamąsias priemones. Valstybė negali manyti, kad privataus sektoriuje paplitę savireguliacijos metodai puikiai veiks ir privalo būti įdiegti valstybės tarnyboje.
Tad jeigu nebus pakeistas Farmacijos įstatymas ir VVKT direktoriaus įsakymas, STT turės dar vieną karštą korupcijos tašką, o visuomenės nuomonė apie sveikatos sektoriaus korumpuotumą nepasikeis.
Ryšardas Burda yra teisės mokslų daktaras ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto profesorius.
