Bet dideli vyrai Pepės nemėgsta. Padauža yra nepriklausoma ir nepaklūsta jų sukurtoms taisyklėms. Nes Pepė, norinčius ją išvežti į globos namus policininkus, gali permesti per tvorą.
Mažos mergaitės mėgsta Pepę, nes ji griauna vyrų moterims primestą pasaulį.
Lietuva turi ilgą pepių ilgakojinių istoriją. Prieš šimtmetį prasidėjęs jų sukilimas šiandien įgauna naują foną.
Lietuvos pepės ilgakojinės vasario 17 d. švęs savo šimtmečio minėjimą, kai 1918 m. naujai susikūrusiai šaliai neabejingos moterys protestu reikalavo įtraukti moteris į 20-ties vyrų (Nepriklausomybės akto signatarų) sudarytą Lietuvos tarybą ir leisti moterims kandidatuoti į Steigiamąjį Seimą.
Galbūt įkvėptos pasaulinio garso kovotojos už moterų balso teisę Kauno litvakės feministės Emos Goldman, o gal dėl stiprios Gabrielės Petkevičaitės-Bitės lyderystės, moterys kilo į emancipacinę kovą už lygias teises naujojoje demokratinėje šalyje. Ir tai tapo istoriniu protestu, kuriuo buvo surinkta net 20 000 parašų. Tąkart moterų reikalavimas buvo išgirstas ir Lietuva gali didžiuotis išrinkusi 7 moteris į 1920 m. Steigiamąjį Seimą, kurį sudarė 150 narių, o pirmajam posėdžiui pirmininkavo būtent moteris – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Po 100 metų, JT konvencijomis ir ES direktyvomis suvienodinus vyrų ir moterų teises, užkardžius diskriminaciją, tikroji šiandienos pepių ilgakojinių kova vis dar vyksta dėl įvertinimo ir pripažinimo. Konvencijos ratifikuojamos per naktį, tačiau vertybėms pasikeisti kartais neužtenka ir šimtmečio.
Seime kiauliška Kęstučio Pūko sekretoriato atranka, nėščios parlamentarės pažeminimas, Lietuvos meninio ir boheminio pasaulio #metoo užkulisiai išjudino viešą diskusiją dėl moterų padėties Lietuvoje.
Nors lyčių lygybės diskusijos nuolat vyksta seminaruose – jų rezultatai vis dar mažai žinomi, nes tokios diskusijos, deja, rūpi tik moterims. O turėtų būti kitaip – lygybės klausimai turėtų būti pradėti kelti jau mokyklose ir ne tik nutikus nemalonioms istorijoms, o būti natūralia jaunimo švietimo dalimi. Kaip ir rasizmo ar nacizmo atvejais – teisingumą visada pamina dominuojančios pusės apatija ir abejingumas.
Šiandien lietuviškasis #metoo yra gera proga į diskusiją įsitraukti ir teisingesnės ateities Lietuvoje siekiantiems vyrams, nes kiekvienos šalies visuomenės išsivystymo lygį apibrėžia ne stipriųjų pasiekimai, o silpnesnių visuomenės grupių emancipacija.
Lietuviškasis #metoo skandalas neturi sustoti tik ties moterų teise į fizinę nepriklausomybę. Norisi tikėti, jog karjeros darymas „per lovą“ yra tik kartus kraštutinumas. Tačiau skirtingas užmokestis už vyrų ir moterų tą patį atliekamą darbą, stiklinės lubos moterų karjerai organizacijose, netolygus neapmokamo namų ūkio ir vaikų auklėjimo darbų pasiskirstymas yra ne kraštutinumas, o absoliuti kasdienybė visuomenėje. Greta #metoo turi skambėti ir kiti garsūs klausimai:
Kodėl už tą patį darbą vyrai Lietuvoje uždirba vidutiniškai 13 proc. daugiau, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, finansų – net trečdaliu daugiau nei moterys?
Kas lemia nelygybę šeimose, kai moterys žymiai dažniau pasirenka neapmokamą darbą buityje? Štai, oficialiais duomenimis, tėvystės atostogas tėvai pasirenka 15 kartų rečiau nei mamos.
Kodėl bendrovių valdybose tik kas 7 valdybos narys yra moteris?
Kodėl pinigai ir įtaka vis dar neproporcingai sprendžiama beveik tik vyrų sprendimais?
Kodėl per 28 nepriklausomybės metus, nė vienas valstybinis universitetas neturėjo moters rektorės?
Kodėl šiandieninėje Lietuvos mokslų akademijos prezidiume nėra nė vienos moters?
Ir kodėl moterims taip sunkiai sekasi skintis į vyrų dominuojamus įtakos koridorius?
Vasario 16 dieną, ieškant vienintelės idėjos antram valstybingumo šimtmečiui būtina suprasti, kad ne vienybėje, o įvairovėje mes stiprūs. Pasaulinės korporacijos kaip „Google“, „IBM“, „Nasdaq“ ir „Uber“ verčiasi kūlversčiais, siekdamos kuo didesnės darbuotojų ir nuomonių įvairovės. Globalus verslas seniai suprato, kad moteriškos kompetencijos ir emocinio intelekto ignoravimas yra tiesus kelias į pralaimėjimą konkurencijoje.
Lyčių kvotos – ne sprendimas. Pepės ilgakojinės nepasiduoda kvotoms. Ir mums reikia savimi pasitikinčių pepių ilgakojinių. Šio pasitikėjimo būtina pradėti mokytis mokykloje, nes šiandien vis dar gyvename visuomenėje su per daug savimi abejojančių ir nedrįstančių moterų ir per daug savimi užtikrintų ir niekada nesuabejojančių vyrų.
#metoo pradeda naują šimtmetį, kuriame Lietuva turi išmokti vertinti įvairovę.
