Kaip mūsų pasirinkimai ir baimės nulems Europos ateitį – pavyks išlikti demokratijos bastionu ar mus suskaldys nacionalizmas? Ir kodėl mums, pilietinei visuomenei, svarbu kalbėti apie demokratijos ateitį?
Pastaruosius devynerius metus stebėjome Lenkijos pilietinės visuomenės kovą dėl demokratijos, Vengrijos pilietinės visuomenės pralaimėjimą ir ten įsigalėjusią vienvaldystę. Su nerimu sekame naujienas Gruzijoje, kur cenzūros gniaužtai ima kelti grėsmę laisvei. Kiekvienu atveju, pamynus demokratijos idėją, valdžioje esančios politinės jėgos uzurpuoja viešąją erdvę ir ima metodiškai naikinti nuomonių ir raiškos laisvę, pamina pamatines žmogaus laisves ir teises. Iš visų šių šalių patirties, aiškiai suprantame, kad demokratija nebėra duotybė ir turime išmokti ją apginti.
Artėjant Europos Parlamento rinkimams, svarbu apsvarstyti įvairius Europos ateities scenarijus ir įvertinti jų poveikį demokratijai bei pilietinei visuomenei. Ir, aišku, veikti. Tad pilietinė visuomenė, think-tank organizacijos ir politikos ekspertai iš devynių Europos Sąjungos šalių – daugiausia Rytų ir Centrinės Europos – susibūrė, išnagrinėjo galimus ateities scenarijus, juos apibendrino ir pristatė įvairiose šalyse.
Du iš keturių Europos ateities scenarijų yra palankūs demokratijos klestėjimui. Jie įmanomi, jei dauguma europiečių balsuoja už kandidatus iš tradicinių politinių partijų, tokių kaip konservatoriai, socialdemokratai ar liberalai. Europa ir toliau laikosi iš esmės demokratinio kurso.
Vienu atveju po rinkimų išlaikoma iš esmės šiuo metu esanti politinių jėgų pusiausvyra. Šį scenarijų ekspertai įvardino laikė palankiausiu demokratijai ir įvardijo kaip demokratijos atgimimą. Tikėtina, kad Europa ir toliau tęstų savo dabartinį kursą, jos darbotvarkės centre rikiuotųsi klimato kaitos klausimai, socialinis teisingumas ir ekonominės reformos.
Jei jėgos išsidėsto kiek kitaip ir nacionalistinės partijų darbotvarkės sulaukia didesnio piliečių palaikymo, galime tikėtis labiau į ekonomikos augimą ir saugumą orientuotos ateities. Tai konservatyvus patogumo scenarijus.
Trečias ir ketvirtas scenarijai, gimę po ilgų specialistų diskusijų – liūdnesni demokratijos ateičiai ir žmogaus teisėms. Jie paremti populistinių jėgų ir antisisteminių partijų triumfo tikimybe – šios jėgos, surinkusios pusę ar net daugumą mandatų Europos Parlamente, išprovokuotų ilgą skilimo ir susipriešinimo procesą, kurio metu Europos idėjai grėsmė kiltų iš vidaus. Ne paslaptis, kad naudingiausias šis scenarijus būtų Rusijai ir Kinijai, siekiančioms supriešinti ES valstybes ir pasėti nerimą visuomenėse.
Vienas iš šių scenarijų, švelnesnis, galimas tuomet, jei populistinės partijos surinktų panašiai balsų kiek ir tradicinės. Tikėtina, kad tokiai koalicijai pavyktų palaikyti ekonomikos augimą, inovacijas, ir spręsti aplinkosaugos klausimus, tačiau sutarimas būtų itin trapus. Europos Sąjunga vis labiau susitelktų tik į savo vidaus klausimų sprendimą, pamiršdama savo vaidmenį pasaulyje.
Ir, galiausiai, ketvirtasis scenarijus, esantis arčiausiai apokalipsės – tai triuškinanti antisisteminių ir nacionalistinių partijų pergalė rinkimuose. Scenarijų kūrėjų manymu, tai vestų prie vis didesnio Europos susiskaldymo ar net skilimo. Valdant tokiai koalicijai, vis dažniau ir daugiau žibalo į ugnį kliūstelėtų priešiškų jėgų – Rusijos, Kinijos – propaganda, kurią vainikuotų informaciniai karai. Visuomenės dar labiau susipriešintų. Visus šiuos scenarijus ir ekspertų rekomendacijas kviečiu perskaityti ataskaitoje.
Kuris iš šių scenarijų taps realybe priklausys kaip aktyviai balsuos bei ką pasirinks europiečiai. 2019 metų statistika rodo, kad Lietuvoje rinkėjai gan aktyviai balsuoja Europos Parlamento rinkimuose – prie balsadėžių prieš 5 metus atėjo beveik 53% balso teisę turinčių žmonių. Pagal tokį aktyvumą Lietuvos gyventojai buvo 11 vietoje ES. Tokį aktyvumą galėjo lemti ir tai, kad rinkimai vyko drauge su vietos rinkimais.
Prieš penkerius metus pasirinkome gan nuosaikiai, o kaip bus šiemet? Ar nesusigundysime paminti teisės viršenybės, žmogaus teisių principų vardan populistinių pažadų ir daugiau saugumo? Balsuodami birželio 9 dieną, nepamirškime, kad Europos ateitis priklausys ir nuo mūsų balso.
