Žinoma, geras verslininkas greitai pastebės, kad kažkas vyksta ne taip, ir greitai imsis veiksmų, kad situacija skubiai pasikeistų. Tas pats turėtų vykti ir valstybėje, nes ji, kaip ir maža kavinė ar parduotuvė, generuoja produktus ir paslaugas, kurias vieni iš mūsų kuriame, kiti vartojame.
Tačiau mes esame dar tik „kavinės kūrimosi“ stadijoje, kai verslininkas vietoj to, kad gamintų ir pardavinėtų unikalaus skonio kavą, nusprendžia išspausti ją iš dešimt metų rūsyje laikomų pigių pupelių; padavėju dirbti norinčių neatsiranda, nes atlyginimai čia ne didžiausi, geri kavos virėjai geriau renkasi kaimyno kavinę, kuri ir sutvarkyta gražiau, ir atlyginimas didesnis ir galų gale žmonės ateina ir išeina su šypsena, o mūsiškis personažas – verslininkas pats ir dar piktas aptarnauja klientus.
Net ir iškiliausi ekonomistai pripažįsta, kad vienoms šalims sekasi labai gerai, kitoms prasčiau ir tai sieja su visuomenės gebėjimu būti kūrybinga.
Pabaiga aiški – bankrotas. Nesinori pamokslauti ir kartoti, kad valstybė prasideda nuo kultūros, nes tik ji mus vienija ir išskirtų iš kitų, ir negaliu nepastebėti, kad sekasi tiems, kurie tiki nacionalinės idėjos galia ir nuolat ieško kūrybingų sprendimų.
Net ir iškiliausi ekonomistai pripažįsta, kad vienoms šalims sekasi labai gerai, kitoms prasčiau ir tai sieja su visuomenės gebėjimu būti kūrybinga. Šiandien jau niekam nekyla abejonių, kad ekonomikos plėtra tiesiogiai siejama ne tik su geru valdymu, bet ir kultūra.
Tai pastebima net ir atskirose etninėse grupėse, kaip, pavyzdžiui, etniniai kinai Filipinuose, kurie kontroliuoja 60 procentų šalies verslo – keturias pagrindines oro linijų bendroves, beveik visus šalies bankus, viešbučius ir prekybos centrus, nors jų čia gyvena mažiau nei du procentai. Tas pats vyksta Indonezijoje, Tailande, Birmoje ir Malaizijoje. Kinai, būdami tautinė mažuma, sugeba dominuoti ekonominiuose procesuose.
Kultūrų nelygybė ir jų aktyvumas arba neaktyvumas yra viena iš temų, kuria ypatingai domisi šių dienų mokslininkai, tiriantys šalių sėkmės istorijas.
Vienas iš jų Gregory Clarkas neseniai išleistoje trumpoje pasaulio ekonomikos istorijoje įvardija kultūrą kaip neginčijamą ir ypatingai svarbią ekonomikos variklio sudedamąją dalį.
Pateikdamas pramonės revoliuciją Didžiojoje Britanijoje kaip pavyzdį, jis teigia, kad ji nebūtų įvykusi, jei ne vertybiniai visuomenės pokyčiai, ypač viduriniosios klasės, kurios polinkį į geresnio gyvenimo siekimą sąlygojo ne tik šalies teisinis ir politinis stabilumas, bet ir kultūriniai judėjimai, skatinantys tapti naujovių įgyvendinimo dalimi.
1987 metais kūrybiškumas pagaliau oficialiai įvardijamas ne tik kaip meno definicija. Tai įvyko iškart po to, kai garsiam JAV ekonomistui Robertui Mertonui Solowui buvo įteikta Nobelio premija už šiuolaikinę ekonomikos augimo teoriją, kurioje kaip didžiausi augimo varikliai įvardijami technologinis progresas ir naujovės.
Būtent po šio apdovanojimo, sparčiai ekonomiškai besivystančiose visuomenėse susitarta, kad kūrybingumas turi didelį poveikį įmonės, netgi visos industrijos, miesto, kaimo ar visos šalies produktyvumui ir konkurencingumui. Tiesa, šiam ekonomistui pernai įteiktas ir garbingiausias JAV prezidento apdovanojimas – Prezidento Laisvės medalis už nuopelnus ir meilę šaliai.
ES institucijų užsakymu atlikti tyrimai taip pat rodo, kad kūrybingi sprendimai yra pagrindinis mechanizmas, transformuojantis socialinį kapitalą į ekonominį augimą.
Prieš keletą metų ES institucijų užsakymu atlikti tyrimai taip pat rodo, kad kūrybingi sprendimai yra pagrindinis mechanizmas, transformuojantis socialinį kapitalą į ekonominį augimą, o tai reiškia, kad valstybė laimi, nes kūrybingi piliečiai tampa lojalūs valstybei už jos teikiamą naudą ir kultūrinę aplinką užprogramuojančią visuomenę progresui.
Socialinė kūrybingumo perspektyva sulaukia vis daugiau dėmesio kaip veiksnys, įtakojantis socialinę sanglaudą.
Kūrybiškumas yra asmeninė kiekvieno žmogaus savybė, kuri gali būti taikoma visose srityse. Kūrybiškumo nereikia įsivaizduoti kaip programinės mokymo disciplinos, kaip, pavyzdžiui, biologijos, fizikos ar matematikos. Jis taip pat nėra skirtas tiktai su menu susijusioms disciplinoms.
Kūrybiškumas nekonkuruoja dėl išteklių su akademinėmis žiniomis ir disciplinomis – tai į žmogaus universalumą orientuotas metodas. Kūrybiškumas – kaip intelektinis gebėjimas susieja, sujungia ir susintetina veiklas. Taigi ir verslininkas su senu kavos aparatu gali išdarinėti stebuklus ir sulaukti gausybės klientų, jei jis sugalvos būdą, kaip pagerinti aparato galias ir investuos ne tik į kokybę, bet ir idėją.
Turime kūrybos geną, tik reikia į jį šiek tiek investuoti
Lietuvoje, ypač politiniame lygmenyje, kultūros nauda Lietuvos ekonomikai yra vis dar per mažai pripažinta. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) atliktas tyrimas rodo, kad su autorių teisėmis ir intelektine nuosavybe susiję produktai Lietuvoje sugeba generuoti daugiau nei kiti ekonomikos sektoriai.
Tyrimo duomenimis, kūrybinės industrijos sukuria 5,4 proc. Lietuvos ekonomikos pridėtinės vertės, šioje srityje dirba 4,92 proc. darbuotojų. Esame perspektyvūs, tik reikia, kad prie augimo prisidėtų ir valdžia – investicijomis ir teisės aktais.
Esame perspektyvi šalis, turinti talentų, gebančių kurti, savo intelektinius kūrinius eksportuojančių į kitas šalis. Kodėl negalime sudaryti sąlygų tokios ekonomikos šakos vystymuisi, kuri, pagal naujausius tyrimus, yra labiausiai atspari didžiųjų ekonomikų krizėms? Tai padarysime tik tuomet, kada užteks politinės valios Vyriausybei ir Seimui pripažinti kultūros naudą ekonomikai.
Suprantu, kad kultūros ir kūrybos ekonomika yra pakankamai nauja sritis, tačiau, kodėl negalime pasivyti ir aplenkti kitų? Šiuo metu laimi tos šalys, kurios randa lėšų investicijoms šiai sričiai plėtoti.
Kultūra ir jos nauda yra pamatuojama objektyviais rodikliais, kuriuos pateikė PINO. Šie duomenys yra rimtas argumentas, parodantis, kad kultūra ne vien ima, bet ir duoda grąžą.
Suprantu, kad kultūros ir kūrybos ekonomika yra pakankamai nauja sritis, tačiau, kodėl negalime pasivyti ir aplenkti kitų? Šiuo metu laimi tos šalys, kurios randa lėšų investicijoms šiai sričiai plėtoti.
Lietuva dabar patiria didžiulių socialinių, ekonominių ir demografinių iššūkių, įskaitant regionų skirtumus, senstančias visuomenes, didelį menkos kvalifikacijos suaugusiųjų ir bedarbių jaunuolių skaičių ir kt.
Tad nauji metodai ir kūrybiškumo skatinimas gali lemti naujų darbo vietų sukūrimą, gali padėti spręsti viešųjų paslaugų, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemų kokybės, priežiūros ir tvarios plėtros problemas, tapti gerovės ir ekonominės plėtros pagrindu.
Laikas, kada valstybėje visi turimi materialūs ir nematerialūs resursai imami derinti tarpusavyje, siekiant kur kas aukštesnių ir rimtesnių rezultatų, t.y. ne tik užimti bendruomenes, bet ir siekti pokyčių, kurie skatintų valstybės augimą, – yra geriausias valstybinio mąstymo pavyzdys. Tad labai norėčiau, kad šios kadencijos koalicijos partneriai ryžtųsi ir patikėtų kultūros galia.
Dabar mintyse kirba britų premjero ir Nobelio literatūros premijos laureato W.Churchillio išsakyta frazė II pasaulinio karo metu. Jam su kabineto nariais svarstant, iš kur paimti gynybai lėšų ir keliems iš jų pasiūlius nurėžti lėšas kultūrai, neieškantis žodžių kišenėje premjeras atkirto: „Negalima nuo kultūros nurėžti nei penso, nes dėl ko mes tada kariausime, jei neturėsime savo kultūros?“.
Šarūnas Birutis yra kultūros ministras, Darbo partijos atstovas
