Kova su alkoholio prekyba būtų veiksminga, jeigu Lietuvos sienos būtų uždarytos. Tačiau taip nėra. Todėl mažėjančius pardavimus Lietuvoje atsveria didėjantys pardavimai Lenkijos ir Latvijos pasienio parduotuvėse.
Kol kas nėra duomenų leidžiančių teigti, kad įvyko esmingi alkoholio vartojimo pokyčiai. Bet tai nereiškia, kad pokyčių visai nėra. Jų yra – mokesčių inspekcijos duomenys netgi liudija lūžius Lietuvos alkoholio rinkos viduje. Antai spirituotų vynų (vadinamojo „rašalo“ ar „vaisiuko“) pardavimai krinta itin smarkiai – dešimtimis procentų.
Ar tuo galima džiaugtis? Galima. Tik prieš tai reikia atsakyti į klausimą – kiek tikėtina, kad ankstesni „vaisiuko“ mėgėjai staiga tapo blaivininkais? O gal jie nuo spirituoto vyno perėjo prie kitų gėrimų? Pavyzdžiui, prie stipriojo alaus? Ne. Stiprusis alus yra viena labiausiai krentančių alkoholinių gėrimų kategorijų. Pavyzdžiui, kovo mėnesį (lyginant su pernykščiu kovu) jo pradavimai krito beveik ketvirtadaliu – 22,5 proc. Šiemet nebuvo mėnesio, kad stipriojo alaus pardavimai bent prisivytų 2017-ųjų rodiklius. Mažiausias kritimas buvo birželį – 11,9 proc., o iš viso šiais metais stipriojo alaus pardavimai krito 14,8 proc.
Vargu ar stipriojo alaus vartotojai bei spirituoto vyno mėgėjai nustojo gerti. Labiau tikėtina, kad esmingi gėrimų kainų pokyčiai sukūrė situaciją, kuomet visiems patrauklesnis tapo stiprusis alkoholis – tas, kurio pardavimai, anot VMI domenų, taip sparčiai atsigauna.
Paprastai civilizuotose valstybėse piliečiai raginami vietoje stipresnių gėrimų rinktis silpnesnius – atitinkamai reguliuojamas ir apmokestinimas. Tačiau Lietuvoje nutarta pasukti priešingu keliu.
Iš šono sunku paaiškinti tokius veiksmus, nors akivaizdu, kad jie vis labiau ima skirtis nuo deklaruojamų tikslų. Akivaizdu ir tai, kad mažėjantys vartojimo skaičiai yra palanki terpė imituoti veikimą. Štai dabar norima apriboti stipriojo alaus pakuočių talpą.
Tačiau kam kovoti su gėrimų kategorija, kuri ir taip nyksta? Paprasčiausias atsakymas – papildomi, aiškaus efekto neduodantys draudimai leidžia sau prisiimti nuopelnus už tai, kas ir taip vyksta be tavo pastangų. Todėl dabar tinkamiausias metas stiprųjį alų vaizduoti kaip kuo didesnį blogį – visuomenės opą, piktžaizdę ar vėžį. Nes kuo didesnę grėsmę įveiki, tuo didesnis tavo žygdarbis.
Beje, stiprusis alus Lietuvoje yra tik 7,5 proc. Nors ne taip seniai jis būdavo ir 9,5 proc., be to, išpilstytas į 2 ar net 2,5 l pakuotes. Tuomet mes, aludariai, patys sveikinome tūrio ir stiprumo ribojimus, nors Europos Komisija jiems prieštaravo. Tačiau tolimesni ribojimai jau sunkiai suderinimai su sveiku protu, nes dvigubai stipresnis vynas gali būti 1 l pakuotėje, 5 kartus stipresnė degtinę galima pilstyti net ir į 2 l butelius. O štai alaus pakuotė turi būti kuo mažesnė. Kodėl? Jeigu šių draudimų tikslas, kad kuo daugiau žmonių vartotų stipriuosius gėrimus, tuomet kova su stipriuoju alumi tampa logiška. Tačiau norisi tikėti, kad valdžios atstovų tikslai kitokie.
Gal, užuot kovojus su tariamomis bėdomis, jau vertėtų įvertinti kur mus nuvedė ribojimų politika? Kokios jos pasekmės ir ką dar galima pakeisti, kad išsipildytų lūkesčiai tų, kurie laukė apčiuopiamų ar bent logiškų pokyčių.
Saulius Galadauskas yra Lietuvos aludarių gildijos prezidentas.
