Pirmiausia reformos rengėjai pamiršo, kad pamokų vedimas yra esminis ir pagrindinis mokytojo darbas mokykloje. Kiti darbai, kurie pastaruoju metu yra neadekvačiai sureikšminami, yra tik papildoma veikla, kuri dažniausiai yra neesminė ir ja mokykloje gali užsiimti tik dalis mokytojų. Todėl siekti apmokėti mokytojų kontaktines ir nekontaktines valandas vienodu įkainiu yra ne tik mokytojo tiesioginės veiklos nuvertinimas, bet ir žalingos aplinkos mokykloje kūrimas, kuri nieko bendro neturės su ugdymo kokybe.
Tokio principo įvedimas būtų didžiulis akibrokštas mokytojams, kurie kvalifikuotai veda pamokas ir nelinkę užsiimti abejotinos vertės veiklomis. Be to, reikėtų pabrėžti, kad už papildomus darbus mokytojams ir dabar buvo galima mokėti iki 3,5 val. per savaitę.
Nemaža dalis mokytojų negauna ir šių galimų valandų, nes realiai neranda savo veiklą įprasminančio darbo. Dirbtiniu būdu kurti papildomas veiklas mokykloje yra pavojingas reiškinys, kurį greitai perpras ir mokytojai, ir mokiniai. Tokios sistemos valstybinis įteisinimas galutinai iškreiptų realų pedagoginio darbo suvokimą ir atvestų Lietuvos mokyklą į nepavydėtiną situaciją.
Antra. Mokyklų administracijos ir mokytojai bus dirbtinai įstumti į nuolatinį bei smulkmenišką įvairių trumpalaikių darbelių skaičiavimą. Visa tai įgaus groteskišką vaizdą, kai šiuos darbus reikės surašyti į darbo sutartis ir sudėlioti pareigybių aprašuose. Tai užims begales laiko ir pareikalaus beprasmiško aiškinimosi dėl atrodytų visiems ir be popierių suprantamų dalykų.
Be to, reikėtų įvertinti ir tai, kad mokytojų veiklos dažniausiai nėra stabilios ir mokslų metų eigoje gali keistis ne vieną kartą. Visus minimalius darbo pasikeitimus nuolat aptarinėti ir fiksuoti dokumentuose užims daugiau laiko negu juos atlikti. Aišku tik viena, kad popierizmas taps kertiniu mokyklos veiklos tašku, aplink kurį suksis tiek administracija, tiek ir mokytojai. Taip pat bus supriešintos ir mokyklos, nes kiekvienoje iš jų bus skirtingai skirstomos valandos už tuos pačius darbus.
Trečia. Jeigu išties norima pakelti mokytojams atlyginimus, kelti juos reikia už kontaktines valandas, didinat koeficientą ir suteikiant galimybę mokyklų vadovams skirti daugiau valandų už papildomus darbus. Įvedinėti abejotinos vertės sistemą, kai galima priimti paprastus ir visiems suprantamus pakeitimus, yra beprasmiškas darbas. Tačiau prieš tai reikėtų sutvarkyti mokyklų tinklą, pradėti kelti kokybiško mokymo reikalavimus, įvesti realią mokytojų atestaciją ir iš esmės pergalvoti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą, neskaidant jos į smulkius darbelius, kurių skaičiavimas veda į ne tik į aklavietę, bet ir skatina siauraprotišką mąstymą.
Ketvirta. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad etatinio apmokėjimo eksperimentas ne vieną kartą buvo bandytas įgyvendinti įvairiose mokyklose ir jis akivaizdžiai parodė, kad tokia tvarka turi daug sisteminių problemų. Turime sukaupę nemažai patirties, tačiau ji yra sąmoningai ignoruojama. Šiandien bandome diegti naują sistemą, kurios funkcionavimas nebuvo net realiai išbandytas. Toks sprendimas, kai nepatikrintą modelį bandoma primesti visoms Lietuvos mokykloms, yra neatsakingas eksperimentavimas, kuris destabilizuos trapią ir ypač pažeidžiamą Lietuvos mokyklą.
Kalbėti apie esminę reformą birželio mėnesio viduryje, kuri turėtų būti įgyvendinama nuo rugsėjo 1 d. yra daugiau nei nesusipratimas. Dar niekada švietime tokiu akivaizdžiai buldozeriniu būdu nebuvo siekiama įgyvendinti reformos mokykloje.
Penkta. Kalbėti apie esminę reformą birželio mėnesio viduryje, kuri turėtų būti įgyvendinama nuo rugsėjo 1 d. yra daugiau nei nesusipratimas. Dar niekada švietime tokiu akivaizdžiai buldozeriniu būdu nebuvo siekiama įgyvendinti reformos mokykloje. Akivaizdžiai ignoruojama dalies profesinių organizacijų ir mokyklų vadovų nuomonė, vengiama rimtų diskusijų ir bandoma susirasti modelio rėmėjų, kurių tikslai yra tik jiems žinomi. Kiekviena reforma turi savo neigiamas pasekmes, todėl būtina jas įvardyti ir nuodugniai aptarti. Tačiau modelio kūrėjai viešose diskusijose nelinkę aptarti galimų reformos grėsmių ir stengiasi nukreipti dėmesį nuo esminių šio modelio trūkumų. Toks reformos įgyvendinimo būdas brandžios demokratijos valstybėse būtų sunkiai įsivaizduojamas.
Šešta. Šiandieniniai bandymai aiškintis modelio detales tik nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų ir įtraukia į smulkmeniškas ir nereikšmingas diskusijas. Aišku tik viena, kad nesugebama sukurti paprastos, logiškos ir visiems lengvai suprantamos mokytojų apmokėjimo tvarkos. Modelyje siūlomas mokytojų darbo apmokėjimas yra tik teorinis įsivaizdavimas, kuris su mokyklose egzistuojančia realybe turi labai nedaug sąsajų. Tai labai akivaizdžiai matosi visuose bandymuose šį modelį pristatyti visuomenei. Kai tik užduodami praktiniai sistemos įgyvendinimo klausimai, atsakyti į juos nesugebama ir tada pradedama demagogiškai išsisukinėti. Negeba modelio praktinio įgyvendinimo paaiškinti ir sukurta konsultantų komanda, kurios veikla daugiau primena proceso imitavimą nei realią pagalbą mokykloms.
Septinta. Neatsakingas lėšų naudojimas švietimo sistemoje yra tapęs tarsi įprastu reiškiniu. Visos didžiosios mokyklų pertvarkos neatnešė jokios apčiuopiamos naudos, o sukėlė tik naujas papildomas problemas. Mokymo(si) kokybė ir toliau prastėja, rajonuose stovi tuščios arba pustuštės renovuotos mokyklos, ilgus metus kurtos mokytojų bendruomenės išdraskytos, nuolatiniai keitimai sujaukė ugdymo turinį, negebama net aiškiai įvardyti tikrosios mokyklos paskirties. Be to, sukūrėme visuotinio nepasitenkinimo mokyklose atmosferą, kurią ir toliau didina neapgalvotos reformos. Siekis skirti papildomas lėšas už daugiau nei miglose skendinti etatinio apmokėjimo įgyvendinimą yra dar vienas neadekvatus bandymas spręsti iškilusias problemas. Greitai pamatysime, kad lėšos vėl buvo paleistos vėjais, o mokyklos ir toliau vegetuoja. Svarbu pabrėžti, kad šiandieninė mokytojų apmokėjimo tvarka bent atliepia esamą situaciją švietimo sistemoje, todėl jos keitimas nauja yra visiškai netikslingas.
Ir galiausiai ši reforma nėra nei atlyginimų didinimas, nei pritraukimas jaunų žmonių į mokyklą. Šiandien, kai mokyklos turi būti iš esmės jau pasiruošusios naujiems mokslo metams, neturime nei konkrečių dokumentų, nei visiems suprantamo išaiškinimo dėl etatinio apmokėjimo diegimo tvarkos. Išties daugumai lieka neaišku, kaip teorinius pasiūlymus būtų galima praktiškai įgyvendinti mokyklose, tačiau tai rengėjų nedomina. Dabartinis etatinio darbo užmokesčio sistemos modelis primena ne gerai apgalvotą ir nuodugniai parengtą projektą, bet prastą improvizaciją etatinio apmokėjimo tema. Net ir modelio santrumpa MEDUS įgavo sarkastišką skambesį, o visa jo sklaida primena politinį žaidimą, kurio aukomis ir vėl taps mokytojai, vadovai ir kas skaudžiausia mokiniai. Daugelis mokytojų aiškiai supranta, kad šia reforma siekiama ne spręsti susikaupusias problemas švietimo sistemoje, o tik realizuoti savo trumpalaikius politinius tikslus, kurie visuomenei nėra viešai deklaruojami.
Norint padėti reformų nustekentai Lietuvos mokyklai, būtina nedelsiant sustabdyti šio modelio įgyvendinimą, baigti kelti nuolatinę įtampą pedagogų bendruomenėje ir leisti mokykloms ramiai pradėti naujus mokslo metus.
Saulius Jurkevičius yra Vilniaus licėjaus direktorius.
