Jei spręsime pagal publikacijas Lietuvos žiniasklaidoje – tai „audringai besivystančios ekonomikos šalis, kurioje dėka euro pastebimas investicijų augimas ir visokeriopas klestėjimas“. Gero tono ženklu laikoma, kalbant apie estus, priminti, kad „investuotojai aplenkia Lietuvą , tik todėl, kad Estijoje euras, o pas mus litas“.
Norėdamas išsiaiškinti, kaip iš tiesų klostosi reikalai Estijoje, pasinaudojau Estijos Vyriausybės rekomendacija ir susipažinau su medžiaga, publikuojama Visuomeninės Estijos radijo ir televizijos korporacijos portale bei kituose estų leidiniuose.
Estijos valstybė? – Per brangu
Jei Lietuvos politikų ir „elito“ tarpe šiandien madinga „stumti“ pavojingas iliuzijas (mitus) apie euro skubaus įvedimo naudą šaliai , tai apie ką šiandien svajoja Estijos politikai? Mums naudinga sužinoti, kokios „mados“ mūsų laukia ateityje, palaidojus litą.
Taigi, po savo valiutos atsisakymo 2011 metais, nepraėjus metams, Estijos „elitą“ apėmė mada svarstyti apie skubią būtinybę atsisakyti valstybingumo.
Taigi, po savo valiutos atsisakymo 2011 metais, nepraėjus metams, Estijos „elitą“ apėmė mada svarstyti apie skubią būtinybę atsisakyti valstybingumo.
„Daugeliui tapo aišku, kad dabartinės Estijos valstybės išlaikymas dabartiniame lygyje tampa per daug didelė našta visuomenei, nes tai per brangu“ – pareiškė priežastį įtakingas politikas, buvęs teisingumo ministras, vienas iš Estijos Konstitucijos autorių Juris Raidla , kalbėdamas verslo seminare Unicredit.
Šalia to, „ekspertai mano, kad referendumas dėl ES federalizavimo Estijoje nereikalingas: „Liaudies nuomonę apie esminius pokyčius ES mes privalome sužinoti visada, tačiau tai nebūtinai vykdyti referendumo būdu. Manau, atviri kaip šiandien susitikimai – vienas iš pavyzdžių, kaip Estijos gyventojai tame gali dalyvauti.“ – po parlamentinės komisijos ES klausimais posėdžio pareiškė jos pirmininkas Taavi Roivas (nuo 2014 metų kovo 26 dienos Estijos vyriausybės premjeras).
Stebint iš šalies, tokia nelaukta retorika iš valstybės veikėjo atrodė gana keistai. Jei vertintume pagal tuo metu publikuojamą oficialią statistiką, tai reikalai Estijoje klostėsi visai gerai. Šalis ką tik įsivedė eurą ir įrodė visai europinei bendruomenei, sugebanti spręsti sudėtingas ekonomines problemas. Ir staiga paaiškėja, kad tai – „per brangu“.
Valstybės skola padvigubėjo
Kaip tai galėjo atsitikti, kad per vienerius metus Estijos valstybės gyvybingumas pasiekė kritinį tašką? Atsakymą į šį klausimą nustebęs Estijos pilietis gavo tik po pusmečio, kai buvo paskelbti oficialūs Eurostato duomenys apie padėtį Estijoje, kurie, neabejotinai, buvo iš anksto žinomi valstybės valdininkams, rėžiantiems mįslingas kalbas apie „per brangų valstybės išlaikymą“.
Tada ir paaiškėjo, kad pagrindinis „pabrangusios valstybės“ kaltininkas – euro stabilumo palaikymui sukurti Europos stabilizavimo mechanizmo fondai, į kuriuos Estija, kaip ir bet kuri kita euro zonos šalis privalo sumokėti milžiniškas lėšas TIK PO šios valiutos įvedimo. Užtenka pasakyti, kad Estija norėdama sumokėti savo įmoką į šiuos fondus, buvo priversta dvigubai padidinti valstybinės skolos naštą.
Atsakymas paprastas – jokių gėrybių euras ekonomikai neatnešė, greičiau atvirkščiai, nes tai tik pinigai, kurie nė kiek ne geresni nei kiti popieriniai („fiatiniai“) pinigai.
„To negali būti ?!“ – šūktelės pasipiktinęs skaitytojas. – „Juk mus pastoviai įtikinėjo apie gydomąjį euro poveikį ekonomikai: ir kainos nekils, ir skolinimosi kaštai (kainos) bei valstybės skola mažės ir investuotojus pritrauks“. Atsakymas paprastas – jokių gėrybių euras ekonomikai neatnešė, greičiau atvirkščiai, nes tai tik pinigai, kurie nė kiek ne geresni nei kiti popieriniai („fiatiniai“) pinigai.
Jie atneša nacionalinei valstybei tik prievolę mokėti „nuomos mokestį“ už euro naudojimą. Būtent tai ir blogina nacionalinių valstybių ekonominę būklę (ypač ekonomiškai silpnų), nes už nacionalinės valiutos (kronos ar lito) naudojimą nieko neprivalėjo mokėti.
Tarp kitko, to Estijos Vyriausybė neslepia ir net „didžiuojasi“. 2013 metų sausio mėnesį parlamento posėdžio metu ministrui pirmininkui buvo užduotas klausimas: „jei 2005 metais Estijos bendra skola buvo 500 mln. eurų, o 2012 metų III ketvirtyje – 1,6 mlrd. eurų (tai tris kartus daugiau – S.L. pastaba), kurioje dar ES šalyje per tą patį laikotarpį valstybinė skola augo tokiu greičiu? Ir kuo tai galima paaiškinti?“
Atsakydamas ministras pirmininkas Andrius Ansipas (Andrus Ansip) pareiškė nematantis problemos, net atvirkščiai, jis didžiuojasi nes tai pati mažiausia skola tarp ES šalių, o išaugo įmokų į Europos stabilizavimo mechanizmo fondus ir kitų privalomų į ES mokesčių dėka, kurias turėjo padaryti Estija po euro įvedimo.
Skola - didžiausia šalies istorijoje
Kaip matote, jokių paslapčių. Nors logika šiek tiek keista. Gal ši skola ir mažiausia ES, tačiau ji didžiausia Estijos istorijoje, kuri ir pati ne per didžiausia šalis. O išaugusi skola vardan kilnių tikslų – padėti draugiškam Kiprui, signalas naujiems kreditoriams, kad šalis lenda į skolų duobę iš kurios savarankiškai pati niekada neišlips.
Ar verta lįsti į skolas, perkant brangų automobilį, jei uždirbi tik dviračiui?
Anksčiau savo straipsnyje kaip „Rusijai padovanojo karinę bazę ES“ aprašinėjau keistą situaciją, kai kipriečiai atsakydami į ES rūpestį 2014 metais, savo teritorijoje (ES teritorijoje) suteikė Rusijai paslaugą dislokuoti karines laivyno ir oro pajėgas. Ir dabar Estijos liaudis, tęsdama pagalbą Kiprui (greitai prie to prisidėsime ir mes, kai tik įvesime eurą) iš savo biudžeto remsime Rusijos karinę galią. Be to žinoma, kad krizė Kipre prasidėjo, suteikus „pagalbą“ Graikijai, kurios reikalavo ES. Tai norom, nenorom veda prie minties apie domino principą, ir apie neturtingų šalių likimą, kurios savo biudžetų sąskaita padeda Kiprui.
O iš kitos pusės, kur pragmatizmas ir sveiko saiko pojūtis? Ar verta lįsti į skolas, perkant brangų automobilį, jei uždirbi tik dviračiui? Tuo labiau, jei garaže turi ne naują, bet veikiantį automobilį – savo nuosavą valiutą dėl kurios nebūtina eiti pas bankininkus ir didinti valstybės skolą?
