Mūsų vaikai puikūs – jie šauniai susitvarko. Bet, matyt, prieš kažkiek metų tokių užduočių buvo mažiau, o gal mokytojai kažką ne taip darė, nes iš to, ką išdarinėja ir kalba vienokio ar kitokio vadinamojo „elito“ atstovai, rodo, kad kai kurie žmonės savąjį Aš iškelia, vertina ir gerbia kur kas aukščiau nei savo Valstybę.
Gal toks požiūris būtų nelabai įdomus, jei taip elgtųsi neaiškios tautybės daržovių pardavėjas Halės turguje ar kebabų kepėjas prie universalinės parduotuvės. Bet kai savo pareiškimuose nereikšmingą ir buities „riebalais“ persmelktą sąvąjį „Aš“ kai kurie plačiau matomi ir girdimi veikėjai išaukština ir apipina arogancijos aureolėmis, darosi nejauku. Tarsi tas „ Aš“ – būtų svarbiausias dalykas, svarbesnis ir už aplinkinius žmones, ir už reiškinius, net už šalia žvangančias karo grėsmes, net ir už Valstybę.
Turėtume susiprasti, kad pono V.Kaikario didysis AŠ yra kur kas svarbiau nei Lietuvos vardas, pagarba savo Valstybei.
Štai šokėja Edita Daniūtė ryte randa apvogtą savo automobilį. „Kartais gailiuosi, kad gyvenu Lietuvoje“, – grąžydama rankas skausmo kupinu balsu sako šokėja. Matyt, ponios Editos įsitikinimu, jos automobilis turėtų būti valstybinės svarbos objektu, o gal poniai Editai mieliau būtų, jei jos automobilį apšvarintų vagys kur nors Edinburge ar Drezdene. Lyg jos daiktas būtų kažkoks mato vienetas, pagal kurį matuojama ponios Editos meilė ir pagarba Lietuvai.
Šokėjos Editos primityvius sugretinimus gal galima teoriškai paaiškinti tuo, kad ilgus metus ji alino savo kūną treniruotėse ir praleidinėdavo pamokas mokykloje.
Bet beveik tuo pat metu aukštas valstybės pareigūnas, Valstybės saugumo departamento (VSD) viršininkas Gediminas Grina, paklaustas, kaip reaguos į prezidentės pastabas apie VSD darbą, ima ir atšauna: „Man iki kadencijos pabaigos liko keli mėnesiai. Todėl, – sako generolas G.Grina – šios pastabos mano karjerai įtakos neturės“.
Jei pareigūnas panašiai kalbėtų savo sode, šalia namelio kepdamas šašlykus – gal nereiktų ir dėmesio kreipti, bet kai taip pasakoma viešai, prieš kameras ir žurnalistų mikrofonus, rodo tik tai, kad VSD viršininkui svarbiausia yra jo karjera, jo didysis AŠ, o ne Valstybė, ne Lietuva, kurią apsaugoti ir apginti yra pagrindinė jo pareiga.
Ir tuojau į bendrą egoistinį chorą įsijungia ir verslininkas Vilius Kaikaris, kuris nesirinkdamas žodžių pareiškia, kad dėl jo nesėkmių ir sumažėjusių pelnų Rusijoje kalta Lietuva, sureagavusi į įvykius Ukrainoje. Čia ir vėl turėtume susiprasti, kad pono V.Kaikario didysis AŠ yra kur kas svarbiau nei Lietuvos vardas, pagarba savo Valstybei. Aišku tas jo Aš – yra svarbesnis ir už „ kažkokius ten“ patriotinius jausmus.
„Aš ir Lietuva“ – tai ne tik užduotis mokiniams. Tai santykis, kuriame Lietuva visada bus viršesnė už Aš. Kad ir koks didus tas Aš kai kam atrodytų.
