Neįtikėtina – bet laikas nuo laiko tai vienas tai kitas princas ima ir atjoja.
Bet tuomet ta mūsų senmergė pradeda purkštauti – tai princo batai ne tokie, kokius matė savo svajose. Tai princo žirgas per storas, tai princas ne tokius kvepalus naudoja, tai jo šukuosena ne tokia, tai dar kas nors – žodžiu princas neapsikentęs ima ir išjoja pas kitą. O mūsų senmergė – Lietuva vėl paskęsta svajose apie geresnį gyvenimą – „O, kad atjotų princas ant balto žirgo....“
Na tik tokie palyginimai ateina į galvą po šiandieninės isterijos dėl skalūninių dujų Seimo Aplinkos komitete ir aplink Seimą.
Juk atrodytų – džiaugtis reiktų – atrasti skalūnų klodai – apčiuopta aukso gysla, galinti išgelbėti nuo brangių Gazpromo dujų kainų – tuo pačiu nuo brangių šildymo kainų, nuo brangios elektros kainos ir kt. ir tt.
Jei pasitvirtintu geologinės prognozės – amžiams galėtume užmiršti tą Gazpromą, nebijoti jokios energetinės priklausomybės ir turbūt turėtume realų pagrindą tikėtis, kad Lietuva suklestės, na gal ne kaip Kuveitas, bet kaip kokia nors Švedija tai tikrai.
Bet Seimo komiteto reakcijos rodo, kad tokie esminiai, ryžtingi pokyčiai – per sunkūs ir per sudėtingi ir per daug bauginantys svajose (o gal svaičiojimuose) paskendusiai Lietuvai.
Ir nesvarbu, kad skalūninės dujos jau daug metų išgaunamos įvairiose šalyse (pvz. JAV ir kt.) ir visose tose šalyse viskas vyksta sklandžiai, be jokių apnuodijimų ar ekologinių katastrofų. Ir ten gaminama energija, ir šiluma gerokai pigesnė nei pas mus. Bet sprendžiant iš šiandienos mitinguotojų prie Seimo ir pačiame Seime – kas gerai kitur – Lietuvoje būtinai tampa blogiu, grėsme ir pražūtimi. Skalūninės dujos, dar neprasidėjus žvalgymo darbams, jau nuodija tyrą ir nekaltą Lietuvą.
Skalūninės dujos – tai tik eilinis vejamas lauk princas, atjojęs ant balto žirgo – stebuklinis karalaitis atvykęs pas varganą Pelenę – Lietuvą. Kiek ilgai truks jo meile, kai tiek pamazgų, vietoj gėlių?
O kiek panašių pasakų princų jau išvyta – su prakeiksmais ir patyčiomis – prisiminkime Danijos gyvulininkystės kompleksus, Saros Hadid pasaulinio lygio muziejaus projektą Vilniuje ir daugybe kitų epizodų.
Kartais atrodo, jog mūsų (ar mūsų valdžių?) bailumas, trumparegiškumas ir kvailas užsispyrimas pavers mūsų šalį nykia provincija be svajonių, be menkiausios stebuklo užuominos ir be jokios ateities vizijos. Net ir susiklosčius vis atjojančių princų tradicijai – juk niekas negali būti tikras ar princai jos pas mus ateity? Kai nėra vilties suvilioti gražuolę – tai ko čia joti? Gal net ir gražuolė – gražuolė jau tik pasakose?
