Dėl „Rail Baltica“ europinės geležinkelio vėžės atšakos iki Vilniaus buvo ilgai kovojama, kad atsirastų politinė valia.
Tik praėjus 25 metams, pagaliau eina į pabaigą elektros jungčių su Lenkija ir Skandinavija darbai, nes ilgus metus kažkaip neužteko politinės valios.
Dešimtmečius šnekama, kad reiktų atgaivinti Nerį Vilniuje, bet dešimtmečius nieko nevyksta, nes nėra politinės valios.
Dešimtmečius šnekama, kad reiktų atgaivinti Nerį Vilniuje, bet dešimtmečius nieko nevyksta, nes nėra politinės valios.
Lukiškių aikštė, nors jau įvyko daugybė konkursų jos atnaujinimui, tebelieka apšiurusiu purvynu Vilniaus centre, nes jai sutvarkyti nėra politinės valios.
Ir daugybė epizodų, kuriuose politinė valia minima ir geruoju, ir bloguoju.
O kas gi ta politinė valia ir kaip ji atsiranda ar prapuola?
Teoriškai tai lyg ir aišku – kai vienu ar kitu klausimu sutaria visos valdžioje esančios jėgos ir atsiranda politinė valia, kuri lyg ir reiškia, kad valdžia skiria lėšas klausimo sprendimui.
Bet kaip gi čia vyksta iš tiesų? Manote, vyksta reikalo analizavimai, svarstymai, ar tai naudinga žmonėms, paskaičiavimai, palyginimai ar diskutuojami skirtingi reikalo įgyvendinimo variantai?
Matyt, kad tai vyksta. Bet ar tai lemia tą politinę valia? O gal tiesiog susitinka kur nors kinų kavinėje keli politikai ir sako koks nors Azma kokiam nors Omskiui: „Žinai, – sako Azma, – čia toks reikalas yra, tai jis lyg ir mums priklausytų. – Jo, – sako Omskis. – Bet mes irgi čia norim to reikalo. – Nu, – sako Azma. – Nu, tai turite gi kitą reikalą. Tai davaj, – sako Azma, – imkit tą kitą reikalą, o mum palikit šitą, nes jau seniai mes neturėjom normalaus reikalo – tai Asiulis, tai Utkevičius reikalus pasiima – nu, tai dabar gal mūsų eilė? – Nu gerai, – sako tada Omskis, – bet dešimtadalis šito reikalo, vis tiek gal mum priklauso, nu, žmoniškai gi – dešimt procentų, čia ką, gaila? – Jo, blemba, – niršta tada Azma – septyni – ir kertam rankom. Mes jum septynis iš šito reikalo, jūs mums septynis iš ano. – Žmotas tu, Azma, – tada sako Omskis, – devyni iš jūsų reikalo, o iš mūsų jums – penki, nes praėjusį kartą buvo vienuolika“.
Tai jei kinų kavinėje jie kažką sutaria, tai tuomet, matyt, atsiranda politinė valia, o jei nesutaria – valios nėra.
Tai jei kinų kavinėje jie kažką sutaria, tai tuomet, matyt, atsiranda politinė valia, o jei nesutaria – valios nėra.
Ir galime čia kalbėti apie valdžios tarnystę žmonėms, Tėvynei, sąžinei ar moralei – politinės valios atsiradimui, matyt, kepsnio kokybė dažnai turi daugiau reikšmės nei visi šitie dalykai, sąvokos ar išvedžiojimai.
Sakoma, kad politikoje svarbiausia – tik interesai. Mums svajoti belieka, kad tie politikos interesai būtų žmonės, miestai, bendruomenės, gamta, etc., žodžiu – nauda Tėvynei. Kol azmos, omskiai ir visokie kitokie valstybės reikalus traktuos kaip savo garažo rekonstrukciją, mes ir toliau vilksimės Europos uodegoje ir su pavydu žvelgsime į estus, lenkus ar skandinavus, kur viskas vyks greičiau, gražiau ir kūrybiškiau.
