Interviu spaudai – peržvelgęs savo žygius Europos komisijoje, pabaręs europiečius už prastai vykdomas Didžiojo Komisaro rezoliucijas. Galiausiai A.Šemeta, kaip ir dera vienam nemėgstamiausių veikėjų Lietuvoje, inkvizitoriaus tonu išrėžė – „Lietuva yra mažų mokesčių ir didelio šešėlio šalis.“
Tokį komisaro pareiškimą turbūt derėtų suprasti kaip sąvotišką grąsinimą – perspėjimą mums visiems – turėtume susigėsti, kad mokame per mažai, o slepiame – per daug. Ir aišku – turėtume pasiruošti naujiems mokesčių pakeitimams ir galimam įvairių represijų sugriežtinimui.
Matome, kad nekeisdamas savo būdo ir stiliaus A.Šemeta tebeieško iš kur, iš ko , ir kokiais būdais – kuo daugiau paimti, net nekalbėdamas apie būdus ar priemones, kurios sąlygotų, kad to kažko būtų sukuriama daugiau. (Puikiai estafetę iš „mokytojo“ šia prasme – perėmė finansų ministrė I.Šimonytė).
Iš tiesų – kam gi garbiajam komisarui sukti galvą ir ieškoti kažkokių kompromisų ar sprendimų, kai už abejotinus (net pačioje EU komisijoje kartais protestų ir nusistebėjimų sulaukiančius) „projektus“ ir nusišnekėjimus gauna ~ 50000 litų per mėnesį algą. Kam gi sukti tuomet galvą garbiajam komisarui, kaip gyvena ir kaip galą su galu suduria paprasti Lietuvos žmonės, kaip egzistuoja motinos, auginančios vaikus, pensininkai, studentai, etc.? Geriau ciniškai išrėžti – „Lietuvoje per maži mokesčiai“.
Galbūt tiesa, kad Vokietijoje ar Prancūzijoje mokesčiai didesni, bet turbūt negalima automatiškai ir tiesmukai (kaip mėgsta mūsų finansų genijai) lyginti to su Lietuva – ne tas ekonominis ir socialinis lygis. Jei vokietis, sumokėjęs visus mokesčius, už likusį po mokesčių mėnesinį atlyginimą, turbūt nesunkiai dar gali įsigyti kelių metų senumo padorų automobilį, ar nuvykti su šeima pora savaitėlių paatostogauti į šiltus kraštus, tai žinia, lietuvis tegali gerokai mažiau – nusipirkti kažką pavalgyti, na, dar susimokėti už butą. Ir čia dar neblogai „stovintis“ lietuvis.
Kad paprastas žmogus gyventų geriau – Lietuvos komisaras net nesuka galvos. Niekada šiam garsiam finansų „ekspertui“ žmonės ir nerūpėjo – kur kas svarbesnės šiam veikėjui visuomet buvo skaičių lentelės, įvairios formulės, teorijos ir aišku – viršininkų nuomonė ir įsakymai. Kaip buvęs finansų ministras moka „bučiuoti užpakalį“ turbūt geriausiai ir atspindi jo karjeros vingiai – kai žlugęs finansų ministras staiga A.Kubiliaus vyriausybės buvo paspyrėtas į EU komisaro kėdę – toliau nuo žmonių įniršio ir supuvusių pomidorų krušos.
Net keista, kai Lietuvos siųstas komisaras elgiasi ir šneka taip, tarsi būtų piktas Lietuvos priešas. Ne gindamas ar atstovaudamas Lietuvos interesą tiek žmogiškąja tiek verslo prasme, o tarsi specialiai konstruodamas ir kurdamas įvairias kliūtis ir barjerus.
Lietuva nori būti lygiateisė, pilnaverte Europos sąjungos ir pasaulio valstybe, bet tai turbūt bus tik tuomet, kai Lietuvos pareigūnam Lietuvos vardas, Lietuvos ir jos žmonių gerovė ir interesai – bus pirmoje vietoje . Kai mūsų šalis – Lietuva – bus svarbesnė , nei sava kišenė , partinio klano veikėjų intrigos, ar riebus Europinio viršininko užpakalis, kurį karstai, komisariškai bučiuoti priprantama kylant tarptautinės karjeros laiptais.