Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Saulius Pečeliūnas: Įsivaizduokime, kad Lietuvoje – karas. Kaip elgsis verslas?

Lietuviai laiko save patriotais – tą jau ne kartą esame girdėję. O ar patriotiškas yra Lietuvos verslas? Šį klausimą keliame kur kas rečiau, nors susidūrus su priešu būtent verslui tektų labai svarbus vaidmuo ginant mūsų valstybę.
Saulius Pečeliūnas
Saulius Pečeliūnas / „Scanpix“ nuotr.

Labai gaila, bet Lietuva anaiptol nėra toks ramus užutėkis, kaip kai kam gali pasirodyti, ir galvoti, kad niekas mums čia negresia, būtų labai trumparegiška. Daugybė ženklų rodo, kad mūsų priešas nesnaudžia ir hibridinio karo, įvairių diversijų grėsmė yra visiškai reali.

Kitaip tariant, jei nenori, kad būtų karas, turi jam ruoštis. Jei būsi pasiruošęs ir jei priešas tą žinos ir matys (kuris gi skaičiuoja, kiek jam kainuotų jo planuojami veiksmai), tai gal ir tam priešui ką nors daryti rankos nebekils. Su tokia visuomene ir valstybe kariauti yra labai sudėtinga.

O jei turime priešingą variantą – jei visuomenė yra paveikta propagandos ir praradusi imunitetą ginti savo kraštą, tada viskas gali būti padaryta labai lengvai ir su mažomis sąnaudomis. Laimei, mes šį pliusą dar turime, esame išsaugoję imunitetą pažinti propagandines grėsmes, hibridinio karo elementus – savo pasąmonėje turime tą geną.

Taigi bus ar nebus karas, jam ruoštis mes privalome. Turime padaryti viską, kas yra mūsų valioje, kad esant reikalui imtume veikti petys petin, kad apgintume savo šalį ir jos žmones. Tai kartu ir visos Vakarų Europos saugumo klausimas, nes mes esame neatsiejama jos dalis.

Pasitikrinti, kaip suveiktų verslo pagalba, reikia jau šiandien

Kai pernai gruodį Vilniaus centre, netoli verslo centro „Green Hall“, trūko du magistraliniai nuotekų vamzdžiai ir atsivėrė smegduobė, kilo nemenka suirutė. Bėda didžiulė, atvejis nenumatytas ir reaguoti reikėjo skubiai. Kad tai nebuvo lengva padaryti ir kiek daug problemų tuo metu kilo, puikiai prisimename.

Negalime atmesti, kad panašių veiksmų, tik kur kas didesnio masto nei du įtrūkę vamzdžiai (nors ir tai jau prilygo katastrofai), nelauktai netikėtai galime sulaukti ir iš Lietuvai priešiškų valstybių – šito paneigti mes negalime.

Įvairių diversijų metu gali būti užtverti keliai, geležinkeliai, sugriauti ištisi pastatai, gali būti ir nukentėjusių žmonių. Todėl reikėtų itin skubiai sutelkti pajėgas ir imti veikti.

O ką tai reiškia? Kad reiktų tą pačią minutę parūpinti statybinės technikos, sunkvežimių, kranų, kurie galėtų tuos nugriuvusius betono blokus pakelti, kad būtų galima ištraukti tuose griuvėsiuose įkalintus sužeistus žmones. Kad reiktų tuojau pat gauti įrankių ir visų reikalingų priemonių ir ką reikia atstatyti, suvirinti ar sulopyti. Ir tai reiktų daryti ne rytoj, ne poryt, o čia ir dabar.

Net jei Tėvynėje šiandien ramu, imituoti tokias situacijas – pabandyti pažaisti tokį „žaidimą“ ir iš anksto pasitikrinti, kokios pagalbos susidūrę su priešo agresija galime tikėtis iš verslo, būtų labai pravartu.

Ne paslaptis, kad karinio konflikto atveju Lietuva gali būti fiziškai atkirsta nuo kitų valstybių – įsivežti reikalingos technikos iš užsienio gali būti neįmanoma, o ir nebūtų laiko tą daryti, nes žmones gelbėti reikėtų nedelsiant. Todėl turime kiek įmanoma sutelkti vietos verslą, kad kritiniu atveju būtų kur iš karto kreiptis ir reikiamų dalių, ir įvairiausios įrangos, ir technikos – nuo paprasčiausio buldozerio iki milžiniško krano. Galų gale kad turėtume specialistų, kurie tą techniką, jei ji sugestų, galėtų kuo greičiau suremontuoti.

Reiktų bent apytikriai pasiskaičiuoti, kiek kokių pagalbinių resursų turi mūsų įmonės ir kaip jie pasiskirsto pagal Lietuvos regionus.

Scenarijų gali būti įvairiausių – kai ką galime numatyti ir nuspėti, bet gyvenimas toks jau yra, kad neretai iškrečia ką nors netikėto, o tada jau sukis iš padėties. Tačiau jei esi pasiruošęs, jei yra bent kokie pagrindai, priimti sprendimus sudėtingoje situacijoje bus nepalyginti lengviau.

Net jei Tėvynėje šiandien ramu, imituoti tokias situacijas – pabandyti pažaisti tokį „žaidimą“ ir iš anksto pasitikrinti, kokios pagalbos susidūrę su priešo agresija galime tikėtis iš verslo, būtų labai pravartu.

Tai padėtų sužinoti, ar mūsų valstybė prireikus gebėtų sugeneruoti reikalingą techniką, įvairią įrangą, priemones bei patyrusius specialistus iš vietos verslo, kuris visu tuo, kaip savo darbiniu įrankiu, naudojasi kasdien, ir kaip tas procesas galėtų suveikti praktiškai. Verslo įtraukimas į mobilizacijos procesą neabejotinai yra nacionalinio saugumo klausimas.

Išmokime dirbti su verslu kaip partneriai

Beje, to visai nebūtinai daryti fiziškai – daugelį manevrų dabar galima kuo puikiausiai sudėlioti technologijų pagalba.

Be to, vienas svarbiausių dalykų tokiu atveju yra ryšiai – žinoti kam, kada ir kokiu klausimu pirmiausia skambinti. Šis etapas pareikalauja labai daug laiko, todėl jis jau turi būti pereitas, kad gavus signalą būtų galima nedelsiant imtis priemonių.

Taigi strategijų galima prirašyti daug, bet norint žinoti, ar jos veiksmingos, reikia pasitikrinti. Ar tai yra daroma? Galbūt ir taip – norėtųsi tuo tikėti, tačiau visuomenė apie tai nežino.

Kitas klausimas, ar mūsų verslas pasiūlytų valstybei savo pagalbą, jei jos staiga imtų ir prireiktų?

Man nekyla nė menkiausių abejonių, kad Lietuvos gynybos ir saugumo pramonėje patriotiškumo jausmas yra labai stiprus. Turime susiformavusį branduolį, kuris yra pasirengęs besąlygiškai ginti savo valstybę, pasiūlydamas jai visą reikalingą pagalbą.

Ar toks pat patriotiškas yra visas Lietuvos verslas, šito mes šiandien negalime pasakyti – tai dar reikėtų išsiaiškinti.

Būtent tam ir reikia ruoštis, kalbėtis ir numatyti būsimus veiksmus, nes tik taip įmanoma veikti greitai ir maksimaliai sutelkus jėgas.

Todėl labai norėtųsi mūsų valstybei ir verslui palinkėti glaudesnio dialogo – daugiau pasitikėjimo, atvirumo, betarpiško bendravimo. Kartais atrodo, kad į verslą pas mus žiūrima kaip į kokį priešą. Neduok, Dieve, kurios nors valstybinės įstaigos vadovą ar tarnautoją pamatys pietaujantį su verslininku – tai jau savaime bus įvertinta kaip grėsmė. Iš karto pradedama galvoti, kad verslininkas siekia sau kažkokių protekcijų.

Suprantu, kad po „auksinių šaukštų“ ir kitų skandalų valstybės ir verslo santykiai tapo labai komplikuoti ir vėl atkurti tą pasitikėjimą nėra paprasta. Tai yra didelis iššūkis mums visiems.

Vis dėlto keli blogi pavyzdžiai neturėtų mesti šešėlio ant viso Lietuvos verslo. Turime išmokti šias pasitikėjimo pamokas ir toliau eiti į priekį – ir ne kaip priešai, o kaip partneriai.

Diskutuokime ir kartu ieškokime sprendimų, kaip stiprinti šią partnerystę bei skatinti mūsų verslo patriotiškumą. Tai yra pats tiesiausias kelias į saugią ir klestinčią valstybę.

Saulius Pečeliūnas yra Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos prezidento patarėjas, Nepriklausomybės Akto signataras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs