Vienas tokių pavyzdžių – valstybės institucijų konsolidavimas, kurio neįgyvendino dėl nepotizmo, korupcinių ir partinių interesų bei reikalingų sprendimų „nepopsiškumo“. Migracijos procesų optimizavimo ir konsolidavimo sustabdymas – vienas akivaizdžiausių tokios praktikos pavyzdžių. Urėdijų konkretaus skaičiaus įtvirtinimas įstatyme atspindi geriausias nomenklatūrinės politikos praktikas. Problemas visi matome, bet apsimetame, kad forma yra svarbesnė už turinį.
Džiaugiuosi drąsiais ir aktyviais teisėsaugos veiksmais valant ir skaidrinant Lietuvos politinę sistemą. Panašu ir apmaudu, kad darbo dar bus daug. Tai yra latentiniai nusikaltimai, kurių galima netirti, apsimetant, kad jų išvis nėra, arba galima užimti aktyvia baudžiamoji persekiojimo politika, parodant skaudulius ir juos šalinant. Tai tikrai neturi tapti piliečių nusivylimo politine sistema pagrindu, atvirkščiai – turi teikti viltį, kad sistemą galima pakeisti. Tai turėtų skatinti žmones dar aktyviau įsitraukti į valstybės valdymą, neužleidžiant iniciatyvos lauko įvairių oligarchų grupėms.
Tik žmonių pilietinės iniciatyvos privers „valdžiažmogius“ tapti jautriais savo žmonėms ir nusimesti cinizmo kaukes.
Akivaizdu, kad Vyriausioji rinkimų komisija seniai subrendo pokyčiams. Tai turi tapti profesionalia ir nepriklausoma, užtikrinančia realų, o ne perkamą rinkimų apsisprendimą, institucija, kurioje dirbtų tik ekspertai, o ne partiniai atstovai.
Visiems tapo įprasta, kad valstybės įmonės yra partinių bedarbių, žmonų ir švogerių užuovėjos, neduodančios jokios naudos valstybei. Analogiškos schemos funkcionavimas kai kuriose įstaigose prie VRM daugeliui piliečių buvo staigmena, o politikams, vykdžiusiems parlamentinę kontrolę, tai buvo puikiai žinoma – bet sukėlė pasipiktinimą ne pačiomis schemomis, o jas paviešinusiais pareigūnais.
Prezidentės paminėtas (ne) pasirengimas priimti norintį grįžti Lietuvos jaunimą yra vertas tik pritarimo. Patirtis VRM, dirbant su „Kurk Lietuvai“ jaunimu, rodo, kad privalome išnaudoti esamą potencialą ir nuoširdžiai, o ne deklaratyviai pakviesti sugrįžti juos namo ir kurti savo valstybei. Mačiau, kaip šių jaunų žmonių įsiliejimas kelia grėsmę ir baimę ministerijų nomenklatūrinei sistemai.
Akivaizdu, kad Lietuva nebegali taikstytis su smurto, alkoholizmo ir patyčių dominavimu mūsų gyvenime. Pagaliau supratome, kad to neįmanoma išspręsti vien tik policinėmis priemonėmis: socialinės atskirties mažinimas, šalies ekonomikos augimo rezultatų pajautimas visiems žmonėms, pilietinės visuomenės aktyvumas, NVO įtraukimas padėtų spręsti šią problemą.
Atsiliepusių į iniciatyvą „Už saugią Lietuvą“ mastas ir skaičius turėtų sugėdinti politikus, kuriems kalbos šiomis temomis vis dar kelia pašaipias šypsenas arba apsimestinį susirūpinimą. Tik žmonių pilietinės iniciatyvos privers „valdžiažmogius“ tapti jautriais savo žmonėms ir nusimesti cinizmo kaukes.
Akivaizdus narystės ES matymas išskirtinai per savanaudiškumo prizmę, apie ką kalbėjo Prezidentė – pabėgėlių krizė ir kai kurių dabartinių „lyderių“ reakcija į ją. Įsivyravo populistinis mojavimas rožiniais akiniais ir šaukimas, jog mes „nedalyvausime procese“, jog tai – ne mūsų problema.
Tačiau tuo pačiu metu sėkmingai realizuojamas noras „įsisavinti“ ES paramą. Net nesigilinant, nežinant ar „pamirštant“, kad, pvz., jau daug metų mūsų išorinės sienos apsauga ir Kaliningrado tranzito saugumo užtikrinimas finansuojami išimtinai iš europinių lėšų.
Nuolatinis ir dirbtinis „lietuviškų vertybių“ priešinimas su europinėmis duoda tik vieną efektą: pila vandenį ant rusiško malūno. Bandymai žaisti euroskepticizmo korta yra pigūs ir pavojingi – sau to negalime leisti. Politinė lyderystė turi remtis ne populiarių frazių panaudojimu, o aiškios – vakarietiškos Lietuvos vizijos įgyvendinimu, net jei tai neatitinka viešųjų ryšių vadovėlių.
Nuolatinis ir dirbtinis „lietuviškų vertybių“ priešinimas su europinėmis duoda tik vieną efektą: pila vandenį ant rusiško malūno.
Pagrindinis testas, norintiems prisiimti atsakomybę už valstybę, turėtų būti jų nuostatų į narystę transatlantinėse struktūrose aiškumas ir nuoširdus ryžtas pasiekti ne vien minimalius reikalavimus, o konsoliduoti visus reikiamus pajėgumus, užtikrinant Lietuvos bei viso regiono saugumą ir atsparumą išoriniams nedraugams.
Šiuo klausimu neturėtume vien akcentuoti minimalių 2 procentų, privalome siekti tolesnio nuoseklaus saugumo didinimo. Skeptikams, kurie mano, kad kažkas mūsų saugumu pasirūpins už mus, o mums tereikės viską stebėti iš šalies, galiu labai aiškiai pasakyti – privalome siųsti vienareikšmišką žinutę kitų NATO valstybių karių šeimoms, kad esame tvirti NATO nariai ir Lietuvos saugumas yra visų NATO valstybių reikalas, todėl jų sūnūs ir dukros atlieka prasmingą darbą būdami čia, Lietuvoje.
Būtent šauktinių grąžinimas yra tas aiškus signalas, kad rūpinamės visi kartu, o ne slepiamės už partnerių nugarų.
Saulius Skvernelis yra buvęs vidaus reikalų ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos rinkimų į Seimą sąrašo lyderis
