Atėję į valdžią dar 2008-aisiais, jie rado krašto apsaugos biudžetą gana apgailėtinos būklės. Tačiau, nepaisydami Rusijos karo su Sakartvelu (Gruzija) ir akivaizdžiai matomos Kremliaus imperinės politikos, konservatoriai sugebėjo dar labiau pabloginti krašto apsaugos būklę (konkrečiau – biudžeto asignavimus gynybai jų kadencijos pirmoje pusėje). Apie vykdytą lojalių kadrų politiką nė nekalbu.
Dabar istorija kartojasi, tik dar liūdniau. Rusijai pradėjus didžiausio masto imperijos atkūrimo karą, konservatorių vyriausybė ilgą laiką tik klimpo savų ministrų tarpusavio vaiduose dėl vokiečių brigados ir pan. Užsienio reikalų ministras (URM) ir partijos vadovas Gabrielius Landsbergis kritikavo krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, šis, savo ruožtu, partijos pirmininko kritiką ignoravo, o ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, lyg ir palaikydama užsienio reikalų ministro pusę, nerado nei politinės valios, nei noro griežčiau pareikalauti ministro Anušausko atsakomybės.
Praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo Ukrainos užpuolimo 2022 m. vasarį, Seimo ir URM konservatoriai, atsakingi už gynybos ir užsienio politiką, viešai riejosi su KAM konservatoriais, o premjerė visą tą laiką apsimetė, kad nieko bloga nevyksta.
Net savotiškai prorusišką politiką ilgą laiką vykdžiusi Vokietijos vadovybė, prasidėjus karui Ukrainoje, paskelbė apie 100 mlrd. eurų skyrimą gynybos reikmėms. Lietuvos konservatorių vyriausybė kažkodėl nesiėmė panašių veiksmų ir tylėjo apie savo rimtus bei ilgalaikius ketinimus augančios Rusijos grėsmės akivaizdoje.
Ir tik tada, kai nuo plataus masto Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios praėjo daugiau nei pusantrų metų, o Lietuvos valdančiųjų kadencija ėmė artėti į pabaigą, konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis staiga pabudo ir pareiškė, kad „nebegalima tylėti“. Tarytum nuo 2022 m. vasario iki šių metų lapkričio tylėti buvo galima.
Pabudęs Landsbergis sukėlė tikrą paniką tarp žmonių, skleisdamas tikrą isteriją ir ėmė skubiai dairytis, iš kur paimti papildomų pinigų krašto apsaugai. Tik dabar!... Nors jo vyriausybė turėjo daugiau nei pusantrų metų tam, kad, suvokusi pakitusią saugumo padėtį, imtųsi visų reikiamų veiksmų.
Ir pagrindinės valdančiosios partijos vadovo, ir jo kolegų vyriausybėje – Ingridos Šimonytės ir Arvydo Anušausko elgesys liudija, kad konservatoriai visiškai susimovė kaip tik toje srityje, kurią daug metų skelbėsi geriausiai išmaną ir gebą deramai pasirūpinti.
Iš valdančiųjų užsitęsusio neveiksnumo ir viešai nuskambėjusios Gabrieliaus Landsbergio politinės isterijos galima daryti išvadą, kad konservatoriai dabar bando kratytis atsakomybės dėl tuščiai sugaištų metų ir pakankamai lėšų bei dėmesio negavusios krašto apsaugos. Visgi jokie politiniai šūkiai apie gynimą ir auginimą pabėgti nuo atsakomybės čia nepadės.
Akivaizdu, kad po 2024 m. rinkimų, kaip jau įprasta Lietuvoje, būtent kairiųjų partijų formuojamai koalicijai teks imtis realios, o ne lozunginės atsakomybės už Lietuvos gynybą ir ateitį. Tai esame patyrę savo kadencijos metu, kai iš visiškos duobės ištraukėme krašto apsaugos finansavimą.
Nueinančiai koalicijai belieka palinkėti per ateinančius metus totaliai nesusimauti, nepadaryti kritinių klaidų ir nepalikti kitai Vyriausybei krašto apsaugos griuvėsių.
