Inkilus kalti mokame visi, tačiau tam dažniausiai laukiame kokios nors progos. Ir keliame inkilus vis tame pačiame sode, parke, skvere, kur jų ir pernai bei užpernai buvo iškelta iki valios. Ką reikėtų daryti kitaip?
Visų pirma – apie pačius inkilus. Žinome, kad juos gaminti mus išmokė paukščiai. Arba, mes labai vykusiai nukopijavome genių drevių įrengimo sistemą ir ypač – drevės angos skersmenį, todėl dabar inkilus pagal tai skirstome į tinkamus smulkiesiems (zyliniams) paukščiams, varnėnams, kukučiams, žalvarnėms, pelėdoms, dančiasnapiams.
Labai ilgai inkilams buvo naudojama medžio nuopjova su joje esančia genio dreve. Arba – tuščiaviduris medžio stuobrelis, kuriam reikėdavo pritaisyti stogelį, dugną ir išgręžti landą.
Dabar inkilus kalame iš lentų. Tam tinka ir senesnės, jau naudotos lentos – svarbu, kad jos būtų tvirtos; juk inkilui teks kabėti ne vienerius metus. Lentinio inkilo jautriausios vietos – stogelis, kuris turi būti labai sandarus ir patikimas, taip pat – priekinė sienelė, daroma iš vientisos lentos. Ją dar reikėtų apsaugoti nuo skilimo. Mano ilgamečiai stebėjimai liudija, kad skilusi priekinė lenta tampa piktais paukščių spąstais ir žudikais: esu radęs tokiame plyšyje įstrigusius ir žuvusius didžiuosius dančiasnapius, klykuoles, o apie smulkiuosius paukščius net sunku kalbėti, nes jų buvo daug. Šio mano pastebėjimo pakanka, kad priekinė sienelė būtų sutvirtinama, o jei įmanoma, daroma iš „skersos“, taigi – gulsčios, bet ne stačios, lentos. Pamiesčiuose keliamiems inkilams apie landą pravartu prikalti skardos žiedą, apsaugantį inkilus nuo genių snapų – jie dažnai angas išplatina ir grobia paukščių kiaušinius ar jauniklius.
Kur kelti inkilus? Jeigu sodyboje jų tikrai daug, vežkite ar neškite juos į mišką, laukų miškelį, kelkite pakelės medžiuose. Inkilai keliami ne pasirodymui, o tam, kad paukščių būtų kuo daugiau, kad visi jie rastų sau namus.
O tiems, kas primiršo inkilų matmenis, pridedam lentelę – gal dar suspėsite jų pagaminti šį pavasarį. Paukščiai jų tikrai laukia.
