Aišku, labai neatsargu savo mokslinius pastebėjimus pradėti iliustruoti pramoginių žanrų personažų mintimis, bet galbūt perskaitę straipsnį man pritarsite, nors ir, ko gero, pamanysite: „o, juk aš ir taip tą žinojau“ (tas dažnai pasitaiko pristačius lingvistų tyrimus). Kad ir kaip būtų, kitoje pastraipoje nurodžiusi, kodėl nagrinėju šiuos „nevertingus“, kone pramogų žanrui priskiriamus tekstus apie nusikaltimus, pradėsiu dėstyti, ką ir taip visi žinome, bet, truputį tikiuosi, kad ir kažką naujo.
Tirti vertinimą pranešimuose apie nusikaltimus pirmiausia paskatino tai, kad jie sudaro įdomų objektą dėl vertinimo specifikos: viena vertus, žurnalistai turi laikytis etikos normų bei nekaltumo prezumpcijos principo ir rašyti neutraliai, kita vertus, pati rašymo tema turi stiprų negatyvaus vertinimo pagrindą dėl bendros socialinės praktikos neigiamai vertinti nusikaltimus ir juos padariusius asmenis, todėl likti neutraliems sunku.
Taigi pranešimai ir pasakojimai apie nusikaltimus atrodo labai parankūs ieškant neatvirai (o vis dėlto ir kaip atvirai!) reiškiamo neigiamo vertinimo pavyzdžių. Kitas dalykas, pats vertinimas, kaip labai svarbus kalbos ir teksto reiškinys, dar yra ne per daugiausiai tyrinėtas lietuvių lingvistų.
Vertinimas kaip reiškinys apskritai
Vertinimo – kaip nuomonės, pozicijos, jausmų išsakymo – neįmanoma išvengti nei šiaip gyvenime, nei tekstuose. Žmogų nuo pat jo gimimo iki mirties „apspinta“ reikšmės (taip sakė Algirdas Julius Greimas) ir vertinimai (taip, man rodos, iš patirties galime pasakyti visi). Dėmesys vertinimui, kaip fundamentaliam šiuolaikinės visuomenės reiškiniui ir procesui, itin padidėjo pastaraisiais dešimtmečiais, net atsirado toks mokslas kaip vertinimo sociologija. Ferdinando Saussuro lingvistikoje aktualizuota „vertės“ kategorija tapo reikšminga ir socialiniuose moksluose.
Dabar sociologijoje plačiai vartojami ryšį su lingvistika turintys terminai vertės ar vertinimo gramatikos, kalbant apie (e)valuation kultūras, vertės hierarchijas, sistemas, matricas, vertinimo praktikas ir konvencijas, pasikeitusį vertinimo greitį ir išsamumą atsiradus internetui ir t.t. Vertinimas, kaip lingvistinis reiškinys, pradėtas itin intensyviai tyrinėti paskutiniaisiais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais, o anksčiau laikyta pagrindinė kalbos funkcija įvardyti tikrovę pasirodė kaip neišvengiamai susijusi su vertinimu: pavadindami daiktą, reiškinį, įvykį, procesą, asmenį kartu išreiškiame ir jo vertinimą.
Tirdami vertinimą tekstuose, anot kai kurių mokslininkų, iš esmės tiriame su nuomone susijusias reikšmes. O nuomonės yra subjektyvus dalykas ir gali būti reiškiamos labai skirtingai, be to, ir suprastos labai įvairiai ar netgi visai nesuprastos. Toliau pateiksiu keletą esmingai vertinimo specifiką nusakančių pavyzdžių, kad parodyčiau, koks painus dalykas yra vertinimas, bet jais vis dėlto dar neaprėpsiu visos vertinimo interpretacijos problematikos, pavyzdžiui, susijusios su emocijomis, kurios taip pat yra labai subjektyvios ir svarbios, vartojant metaforas, implikatūras, ironiją ar paprasčiausiai juokaujant.
Taigi. Apie tą patį įvykį galima pranešti labai skirtingai. Ir kartais tai, kuo labiausiai pranešimai skiriasi, yra vertinimas. Palyginkime antraštes, koks skirtingas kyla pavojingumo vertinimas, nors kalbama apie tą patį teisės pažeidimą: Automobilį suniokoję įtariamieji – sulaikyti (policija.lt); Pasvalyje chuliganai apšaudė kieme stovėjusį „Audi A6“ (lrytas.lt); Pasvalį sudrebino šūviai: siautėjo kaukėti vyrai (delfi.lt); Pasvalyje iš dviejų mašinų išlipę kaukėti banditai ėmė šaudyti (15min.lt).
Tas pats žodis gali reikšti visiškai skirtingą vertinimą priklausomai nuo asmeninės rašančiojo (skaitančiojo) nuomonės. Pavyzdžiui, visi su politinėmis pažiūromis susiję įvardijimai, priklausomai nuo įsitikinimų, skirtingiems asmenims gali reikšti visiškai skirtingą (teigiamą arba neigiamą) vertinimą, plg.: konservatoriškas mąstymas, socialdemokratiškas požiūris ir pan.
Tas pats žodis skirtinguose kontekstuose gali išreikšti visiškai skirtingą vertinimą, pvz.: lėtas, kaip negatyviai vertinamas asmens gebėjimas, kitame kontekste gali turėti teigiamą reikšmę, pvz., lėtasis maistas (vertinimo teorijos kūrėjų pateiktas pavyzdys). Arba palyginkime, kaip skiriasi teigiamu ir neigiamu vertinimu žodžio „pavykti“ reikšmė: vyrui daugiau kaip dešimt parų pavyko imituoti dėl sesers nužudymo gedintį brolį ir pavyko pažaboti nusikalstamumą.
Atskiri žodžiai, atrodo, neišreiškiantys jokio vertinimo, kontekste (tekste) ima reikšti vienokį ar kitokį vertinimą. Pavyzdžiui, žodis studentas, atrodo, yra visai neutralus žodis. Nors vieniems jis gali būti susijęs su teigiamais vertinimais (siekia mokslo, žinių), kitiems – su neigiamais (yra apsileidęs, daug geria) (šį pavyzdį pateikė kiti žinomi vertinimo tekstuose analitikai). Ar tikrai žodžiu „studentės“ neišreikštas teigiamas aukos vertinimas ir kartu dar labiau neigiamas „žudiko“ vertinimas tokioje antraštėje: Studentės Justinos Šikšniūtės žudikui prokuroras neprašo kalėjimo iki gyvos galvos (15min.lt)?
Be to, vertinimas visada yra „suminis“, t.y. bendrą vertinimą susidarome ne iš kurio nors pavienio atvirai išreikšto vertinimo tekste, bet iš visų vertinimų tekste sumos.
Vertinimo teorijoje skiriamas kelių lygmenų vertinimas pagal tai, kiek skaitytojo interpretacinių pastangų prireikia vertinimui nustatyti. Paprasčiausias atvejis, kai vertinimas išsakomas atvirai, vartojant vertinimą išreiškiančius žodžius, pvz.: Jis yra nerūpestingas ir nedėkingas sūnus, jis savanaudiškai tėvą lanko tik kartą per metus.
Sudėtingesnis atvejis, kai vertinimas neišsakomas atvirai, o tik duodama užuominų (šią funkciją atlieka tam tikri, dažniausiai nesavarankiški žodžiai), pvz.: Nors jo tėvas ir labai senas, jis jį aplanko tik kartą per metus.
Dar sudėtingiau nustatyti vertinimą, kai išvis nevartojama vertinamųjų žodžių ir jokių užuominų, o tik iš gyvenimiškos patirties suprantame, kad „kažkas čia ne taip“, kad kažkas neatitinka įprastų gyvenimiškų normų, pvz. sakinyje: Jis lanko savo 90 metų tėvą kartą per metus. Vieni lingvistai tokio vertinimo, kaip šiame pavyzdyje, dėl itin didelio subjektyvumo linkę nenagrinėti, kiti, priešingai, tvirtina, kad tai taip pat vertinimas, tik svarbu atskirti individualų ir socialinį subjektyvumą, kuris susijęs su skaitytojais kaip tam tikros lyties, kartos, klasės, etninės kilmės ir gebėjimų bendruomene.
Taigi kuo ilgiau analizuoji vertinimą, tuo labiau jis atrodo kaip iš griežtų apribojimų ir struktūrų išsprūstantis fenomenas, nuolat kintantis, nepastovus. Vertinimui apibūdinti, rodos, labai tinka takumo sąvoka, kuri vartojama šiuolaikinei modernybei ir apskritai šiuolaikiniam būviui nusakyti. Dėl viso to vertinimą itin problemiška identifikuoti tekstuose (o būtent šis identifikavimas, kai žmonės internete sukūrė ir toliau tebekuria milžinišką tekstyną, pasidarė labai svarbus tam tikroms „interesų grupėms“, pvz., verslininkams, politikams).
Vertinimo identifikavimo tekstuose problemas tebesprendžia ne tik lingvistai, bet ir techninių mokslų atstovai, kuriantys automatinio vertinimo atpažinimo dideliuose tekstų masyvuose įrankius (omenyje turiu sentimentų analizės įrankius, kurie, beje, kuriami ir Lietuvoje, pvz., VDU Informatikos fakultete). Automatinės sentimentų analizės anglų kalbos tekstuose paslaugų (ypač verslui) pilnas internetas, pavyzdžiui, man visai patinka talkwalker.com.
Vertinimas tekstuose apie nusikaltimus: pavojingumo ir greitumo opozicija
Mano tyrinėjamas tekstynas nėra didelis, tik 337 666 žodžių. Jį sudaro per 30 dienų laikotarpį (nuo 2015 m. rugsėjo 6 d. iki spalio 5 d.) pasirodę visi tekstai apie nusikaltimus, paskelbti kriminalinėse rubrikose populiariuosiuose internetiniuose portaluose (15min.lt, delfi.lt, lrytas.lt), taip pat policijos tinklalapiuose ir specializuotame laikraštyje „Akistata“. Pirmiausia iš surinkto tekstyno analizavau 15min.lt tekstus kaip pakankamai reprezentatyvius, nes 2015 m. šis portalas pateko į skaitomiausių trejetuką ir buvo skaitomiausias mobiliuosiuose telefonuose.
Analizei taikiau vertinamaisiais parametrais paremtą požiūrį į vertinimo reiškinį tekstuose, kai vertinimas suprantamas daugiau kaip reikšmė, kuri gali būti išreikšta tekste pačiais įvairiausiais žodžiais, pvz., svarbumo vertinamoji reikšmė išreiškiama žodžiais: pagrindinis, antraeilis ir kt., suprantamumo – žodžiais: aiškus, mįslingas ir kt. Toliau nevarginsiu moksliniais terminais ir ne specialistams ne taip įdomia vertinamųjų parametrų skyrimo problematika, o pristatysiu tik keletą tyrimo įžvalgų ir vietoj termino „vertinamasis parametras“ vartosiu paprastesnį pakaitalą „vertinamasis aspektas“.
Monika Bednarek (2006) nustatė, kad angliškuose naujienų tekstuose pats dažniausias vertinimo aspektas – vertinamieji žinių šaltinio komentarai, reiškiami žodžiais: pasakė, informavo, akivaizdžiai ir pan. Jo dominavimas aiškinamas faktu, kad naujienose dažnai cituojama, persakoma, perpasakojama. Be to, anot šios autorės, vertinamajam populiariosios spaudos stiliui itin būdinga emocinė raiška ir netikėtumo vertinimas.
Kitokio žanro tekstuose tikėtina rasti kitokių vertinamųjų aspektų, pvz., Hang Su (2016) angliškuose klientų atsiliepimų tekstuose, paskelbtuose amazon.co.uk, nustatė tokius reikšmingus vertinimo aspektus: kokybės, pasitenkinimo, rekomenduojamumo ir vertingumo.
Mano 15min.lt tekstų analizė parodė, kad pranešimuose apie nusikaltimus svarbūs tokie vertinimai: pavojingumo (didelio ar mažo pavojaus, grėsmės reikšmės, pvz.: toliau nevaržomai siautėjo; įžūlios naktinės atakos); greitumo (didelio ar mažo greitumo, staigumo reikšmės, pvz.: nedelsdami nuskubėjo; žaibiškos vagystės); kiekybės (didelio ar mažo kiekio, dydžio, skaičiaus, trukmės, dažnumo reikšmės, pvz.: daug šiukščių KET pažeidimų; teko ilgai ir nuobodžiai tąsytis); vertės (didelės ar mažos vertės reikšmės, pvz.: daugiau nei 34 tūkst. eurų vertės; vertingos informacijos); kokybės (didelės ar mažos, prastos atliekamų veiksmų kokybės reikšmės, pvz.: kruopščiai ir atkakliai pareigūnų atliktos kratos metu; jos buvo nesėkmingai ieškota); socialinio tinkamumo (asmenų savybių, kurios vertinamos kaip tinkamos ar netinkamos socialiniu požiūriu, reikšmės, pvz.: budri gyventoja; drąsiam ir neabejingam šiauliečiui); tikėtinumo (netikėtumo, nuostabos ir įprastumo, tikėtinumo reikšmės, pvz.: labiausiai nustebino tai, ką parodė alkotesterio matuoklis; netikėta atomazga).
Tolesnė analizė parodė, kad visi šie vertinimo aspektai būdingi ir kitiems informacijos rengėjams, tik esama nedidelių skirtumų linkstant dažniau vertinti pagal vienus aspektus nei pagal kitus, pavyzdžiui, policijos tekstai išsiskiria dėmesiu kiekybinio ir kokybės aspekto vertinimams, mažiau vertinama pagal kitus aspektus.
Toliau daugiau apie pavojingumo ir greitumo vertinimą tirtuose tekstuose, nes, ko gero, šie vertinimai yra išskirtinai būdingi pranešimams ir pasakojimams apie nusikaltimus (tą patvirtinti galėtų tik platesni tyrimai!).
Apskritai pavojingumo vertinimas yra svarbiausias nagrinėtuose tekstuose ir kiti vertinimai yra stipriau ar silpniau, tiesiogiai ar netiesiogiai, susiję su juo. Pavyzdžiui: pavojingumas ir intensyvumas: pasipylė kulkos; įnirtingos kovos; žiauriai sumušė ir kt.; pavojingumas ir greitumas-staigumas: lėkdami dideliu greičiu rėždavosi ir kt.; pavojingumas ir žinomumas: policijai žinomas, daug kartų baustas ir kt.; pavojingumas, kiekybė ir žinomumas: anksčiau teisti trys vyrai ir kt.; pavojingumas ir kiekybė: dešimt nekviestų svečių; ne toks dažnas: pavojingumas ir humoristiškumas, kuris kyla, jei pavojingumas įvertinamas kaip mažas: kelių ereliai; dama; kirviu ir peiliu ginkluoti girtuokliai; chuliganė ir kt.
Pavojingumas, intensyvumas, greitumas šiuose tekstuose dažniausiai vertinami kaip dideli: stiprus susidūrimas; sunkiai tramdomų; labai skaudžios ir tragiškos pasekmės ir kt. Kad pavojingumas būtų vertinamas kaip mažas pasitaiko gana retai: nerimti nusikaltėliai; sužalojimai nesunkūs ir kt.
Atskirai verta atkreipti dėmesį į asmenų įvardijimus, kurie vertintini pavojingumo požiūriu ir prisideda prie pavojingumo matmens kūrimo šiuose tekstuose. Tai neigiamai vertinamą veikėjo ypatybę nurodantys pavadinimai: užpuolikas, triukšmadarys, žudikas, vagilė, sukčius ir plėšikas, įsibrovėliai, skriaudikas, vagišius, greičio mėgėjas, mėgėjas perdirbinėti ir kt. Taip įvardytus asmenis galima vertinti kaip keliančius nuolatinį pavojų: užpuolikas visada užpuola, triukšmadarys visada triukšmauja, žudikas gali užpulti ir nužudyti bet ką ir t.t. O nusikaltėlių grupių įvardijimai dar padidina nusikaltimų masto, kartu ir didesnio jų pavojingumo, vertinimą: organizuoti nusikaltėliai, gauja, banditai, plėšikai, tarptautinė sukčių grupė ir kt.
Per nusikaltėlių kaip pavojingų vertinimą kyla teigiamas pareigūnų, kurie su jais kovoja ir sulaiko, vertinimas, net jei toks vertinimas neišsakomas atvirai. Apskritai šiuose tekstuose per besikartojančius pavojingumo, greitumo, gebėjimų vertinimus sukuriama kontrastinga nusikaltėlio ir pareigūno reprezentacija, teigiamas vertes tipiškai priskiriant pareigūnams, neigiamas – nusikaltėliams. (Taigi H. Simpsonas buvo visiškai teisus: žodis „negarbingas“ neatsiejamas nuo žodžio „garbingas“!)
Greitumo vertinimas itin susijęs su kokybės vertinimu, kai kalbama apie pareigūnų veiksmus. Čia aptarsiu tik vieną semantinę opoziciją skubėti–sprukti, kuri rodo kontrastingą pareigūnų ir nusikaltėlių vertinimo raišką. Pareigūnai yra greiti, visada skuba į nusikaltimo vietą, o nusikaltėliai visada sprunka. Patys pareigūnai netiesiogiai vertinami teigiamai, kai jų veiksmai vertinami kaip greiti, atlikti laiku. Itin gausi tokių pavyzdžių grupė: pareigūnai skubėjo (gavę „pranešimą apie galimą narkotinių priemonių vartojimą“); pareigūnai jau skubėjo į kitą panašų iškvietimą; pareigūnai <...> nedelsdami nuskubėjo <...> ir sulaikė du vilniečius; Netrukus į įvykio vietą atlėkė net keturi policijos ekipažai; Pareigūnų dėmesys detalėms padėjo žaibiškai išaiškinti vagystes Panevėžyje; pareigūnai <...> operatyviai sureagavo į informaciją ir surengė pasalą ir daug kt.
Nusikaltėlių veiksmų greitumo vertinimas reiškiamas kitais žodžiais: mikliai iššoko (sprunkant), skriejo, nurūko (greičio viršijimas), spruko (automobiliu nuo pasieniečių); spruko nuo juos demaskavusių kolegų; telefoninis sukčius trenkė pensininkui ir paspruko su pinigais; Policijos stabdomas girtas motociklininkas spruko darydamas papildomų pažeidimų ir daug kt.
Be abejo, sprunka tie, kurie gaudomi arba medžiojami. Netiesioginiai palyginimai su medžiokle, žvejyba ir karu labai būdingi nagrinėtiems tekstams. Šiuose tekstuose dažnos metaforos NUSIKATLIMŲ TYRIMAS YRA MEDŽIOKLĖ / ŽVEJYBA / KARAS ir retesnės NUSIKALTIMAS YRA MEDŽIOKLĖ / ŽVEJYBA / KARAS. Tai, atrodo, kiek skiriasi nuo tendencijos Vakarų žiniasklaidoje, kur kaip aktuali nurodoma tik metafora VIOLENT CRIME IS HUNTING (smurtinis nusikaltimas yra medžioklė).
Per medžioklės, žvejybos metaforas nagrinėtuose tekstuose nusikaltėliai gali būti lyginami tiek su laimikiu, tiek su medžiotojais ar žvejais. Ko gero, dėl savo vaidmens tikrovėje pareigūnai visada lyginami su medžiotojais ar žvejais, o nusikaltimų aukos – su medžioklės, žvejybos laimikiu. Šis lyginimas, atrodo, labiau priklauso nuo pavojingumo vertinimo, o ne nuo veikėjo statuso: jeigu pareigūnams sekasi ir (arba) nusikaltėliai atrodo nepavojingi, tada pareigūnai apibūdinami kaip medžiotojai, o nusikaltėliai kaip laimikis: pasieniečiai tūno pasaloje, nusikaltėliai užspeičiami pareigūnų, įkliūva policininkams ir kt., tačiau, kol yra nepagauti, jie kelia pavojų ir tada metaforiškai lyginami su medžiotojais ir žvejais: įspėjama neužkibti ant sukčių kabliuko; aferistų kabliuko; nepakliūti į sukčių spąstus; sukčių pinkles; sukčių rezgamas pinkles; nusikaltėliai kaip medžiotojai laukia savo aukos, džiaugiasi grobiu ir pan.
Pav. „Įkliuv*“ vartosena
Netiesioginio palyginimo su medžiokle dažnumą nagrinėtuose tekstuose iliustruoja kai kurių veiksmažodžio „įkliūti“ (plg. įkliūti į spąstus, įkliūti į tinklą) formų vartosenos iškarpa. Kadangi dažniausiai pasakojama būtuoju laiku, nagrinėtuose tekstuose kompiuterine programa AntConc atlikta formų paieška pagal būtojo laiko formos kamieną įkliuv* ir rasti 179 pavartojimo atvejai (įkliuvo, įkliuvę, įkliuvęs, įkliuvus, įkliuvusiems). Paveiksle matome, kad šias formas vartoja visi informacijos rengėjai ir nagrinėtuose tekstuose jos yra dažnos (plg. yra nustatyta, kad vieno milijono žodžių apimties tekstyne nuo 40 iki 50 proc. žodžių formų pasirodo tik vieną kartą, o čia matome, kad, pvz., delfi.lt šios formos pavartotos net 60 kartų (delfi.lt tekstų apimtis: 84 916 žodžių)).
Asmeninė nuomonė pabaigai
Savo negatyvia tema pranešimai apie nusikaltimus jau yra jaukas kai kuriems skaitytojams, net nereikia ypatingų pastangų vartoti dėmesį patraukiančią kalbą.
Žiniasklaidoje nėra neįprasta emocingu, negatyviu ir kartais šokiruojančiu vertinimu kaip jauku prisivilioti skaitytoją (o kur dar nauji žanrai, pvz., „opin-news“, kai svarbiau nuomonė, o ne naujiena, etikos nepaisymai „fake news“ atvejais ir kt.). Savo negatyvia tema pranešimai apie nusikaltimus jau yra jaukas kai kuriems skaitytojams, net nereikia ypatingų pastangų vartoti dėmesį patraukiančią kalbą.
Vertinamosios kalbos, kaip labai tinkamos dėmesiui patraukti, tyrimas pranešimuose apie nusikaltimus ne tik atskleidė vertinimo subtilybes, bet ir nustebino: šiuose pranešimuose gana daug teigiamo vertinimo. Teigiamas pareigūnų vertinimas sudaro sisteminę opoziciją su neigiamu nusikaltimus padariusių asmenų vertinimu, labai gali būti, kad dėl kitų priežasčių, bet galbūt ir todėl, kad neigiamas vertinimas neatsiejamas nuo teigiamo vertinimo (kaip ir sakė H.Simpsonas).
Prisiskaičius pranešimų apie nusikaltimus ir net pasijutus lyg tikrai gyventume „nusikaltėlių planetoje“, viena pasidarė aišku, kad ir kokių išankstinių nuomonių ir vertinimų galėjau turėti apie tuos tekstus: jei juose nebūtų vertinimo, jie būtų tiesiog nepaskaitomi. Būtų absoliučiai niekam neįdomios nusikaltimų statistikos ir tyrimų suvestinės ir ataskaitos.
Vertinimas šiuos tekstus aktyvuoja – imame reaguoti emociškai ar (ir) intelektualiai. Tik ar netampame tų vertinimų įkaitais? Čia jau kitos temos ir kito straipsnio klausimas.
Sigita Jakimovienė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė.