Kažkodėl visuomenė vis dar bijo šio žodžio. Tačiau, kaip bebūtų gaila, visos fobijos kyla iš nežinojimo. Akivaizdu, kad stereotipas, kai feministės paveikslas piešiamas kaip monstro, yra stipriai paveikęs žmones.
Kaip atrodo feministė-monstrė? Kas pirmiausiai ateina visiems išsigandusiems į galvą? Tai neskustos pažastys ir kojos! Labai baisu! Netgi daug baisiau nei tai, kad JOS nekenčia vyrų arba net nori juos išnaikinti.
Galiu tai ir patvirtinti, ir paneigti. Feminizmo raida labai ilga ir egzistuoja skirtingų krypčių feminizmas. Štai, pavyzdžiui, Valerie Solanas, dar 1967 m. parašiusi „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“ ir kalėjusi dėl bandymo nužudyti menininką Endį Varholą, buvo radikalaus feminizmo atstovė ir visiško kraštutinumo pavyzdys.
Taip, dauguma radikalių feminisčių nešalina savo plaukų, vien dėl to, kad kažkam įtiktų, vien dėl to, kad atitiktų kažkieno primetamus grožio standartus. Ir tai labai gąsdina ne tik vyrus, bet ir moteris, ypatingai tas, kurios iš kailio neriasi, besistengdamos nenukrypti nuo moteriškųjų etalonų. Daugiausiai tai yra daroma, siekiant įtikti vyrams. Gal man tai irgi nepatinka, bet nepuolu jų už tai smerkti. Be argumentų – tai tik skonio reikalas.
Nors plikos kojos jau yra nusistovėjusi norma, reiktų priminti, kad į Lietuvą ši mada atėjo ne taip ir seniai, jau nepriklausomybės metais. Puikiai atsimenu visų mokyklos mokytojų, nepriklausomai nuo jų amžiaus, savo mamos, savo sesės ir net savo bendramokslių plaukuotas kojas. Tik viena kita paauglė jau buvo „pagavusi“ vakarietiškos mados bangą ir braukdavo savo kojas dar nevakarietiškais skutimosi peiliukais. Netrukus ši banga užliejo visas ir „užsilikusios“ plaukuotos kojos tapo patyčių objektu.
Bet radikaliųjų feminisčių buvo ir yra mažuma. Skirtingoms kryptims atstovaujančios feministės tam tikrais klausimais nesutaria pačios tarpusavyje: ginčijamasi dėl požiūrio į vyrus, pornografiją, translyčius asmenis ir kt.
Tačiau, ko iš tiesų šiandien feministės siekia Lietuvoje ir visame pasaulyje? Jos siekia turėti vienodas galimybes su vyrais. Ar tai yra daug? Daugelis kimba į atlapus ir sako, kad taip jau seniai yra. Tai įtvirtinta įstatymais. Neretai gali išgirsti: „Tai ko jūs dar norit?“, „Kur jums dar blogai?“, „Turite visas teises, galite dirbti bet kokį darbą ir užimti vadovaujamas pareigas.“
Taip, pirmosios ir antrosios bangos feministės iškovojo mums teisę į vienodas galimybes. Pirmosios iškovojo balsavimo teisę, o antrosios kovojo dėl lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros ir kultūros nuostatų keitimo.
Taigi, teisinė bazė visiems yra ta pati, tačiau tai neužtikrina vienodų galimybių ir nepanaikina įsišaknijusio menkesnio požiūrio į moterį. Pirmiausia, reikia išsivaduoti iš „vyriška“ ir „moteriška“ stereotipų, kurie apsunkina visų mūsų gyvenimą. Netikiu, kad visi ims ir staiga pasikeis, bet labai svarbu dar vaikystėje neįsprausti žmonių į stereotipų rėmus, uždraudžiant berniukams būti jautriems ir reikalaujant būti sėkmingiems, o mergaitėms, užkertant kelią turėti ambicijų, skatinant visą energiją nukreipti į išvaizdos puoselėjimą, ruošiant jas būti nuolankiomis namų šeimininkėmis. Nuo mažų dienų, brėždami tokias takoskyras, iškreipiame natūralų pomėgių formavimąsi, užkertame kelią tapti tuo, kuo kiekvienas iš jų norėtų ar galėtų būti.
Šiandien moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai ir dažnai yra ekonomiškai silpnesnės, ypač skyrybų atveju, kai dažniausiai joms atitenka vaikų priežiūra, o alimentų sistema tinkamai nefunkcionuoja; atlyginimo atotrūkis tarp vyrų ir moterų kasmet didėja ir šiuo metu sudaro apie 14%; vis dar 80% smurto artimoje aplinkoje aukų yra moterys; vis dar moterų, užimančių vadovaujamas pareigas, yra žymiai mažiau nei vyrų. Negana to, daugelis mano, kad taip ir turėtų būti, nes „moterys negali būti racionalios ir priimti sprendimų, jų paskirtis yra rūpintis šeimos židiniu, namų ruoša, valgio gaminimu, vaikų gimdymu ir auginimu bei vyro aptarnavimu“.
Kitų valstybių patirtis, moksliniai tyrimai ir statistika rodo, kad tokiose visuomenėse, kuriose labiau užtikrintos vyrų ir moterų lygios galimybės, geriau jaučiasi ne tik moterys, bet ir vyrai. Pastarieji yra ne tik laimingesni, bet ir gyvena ilgiau. Todėl vyrai ypač turėtų siekti lygybės.
Ir ne tik visos moterys, bet ir kiekvienas save gerbiantis vyras turėtų būti feministas. Jei bent šiek tiek pasidomėtume, kas iš tikrųjų yra feminizmas, visi su pasididžiavimu rėktume gerokai garsiau: tai aišku, kad aš feministas/-ė! O ką, tu ne? Tai kas su tavim negerai?
Labai sunku pasiekti lygybę be valdžios institucijų palaikymo. Džiaugiuosi, kad pagaliau socialdemokratai, kurie buvo apleidę žmogaus teises, grįžta prie tikrųjų vertybių ir naujojoje vizijoje Lietuvai teigia, kad „sieks reikšmingai sumažinti lyčių nelygybę – vieną iš esminių socialinės skirties formų. Kuo mažesnis yra atotrūkis tarp lyčių visose gyvenimo sferose, tuo labiau teisingos, novatoriškos, saugios, atviros, laimingos ir klestinčios yra visuomenės. Jose gimsta daugiau vaikų, lengviau įveikiamos ekonominės krizės ir pastebimas stiprus BVP augimas“. Tikiuosi, kad šios politikos ir laikysimės.
O plaukų bijoti nereikia, niekas neverčia Jūsų prie jų glaustytis, jei tai nėra Jūsų pasirinkimas. Bijoti reikia lyčių nelygybės, kuri lemia tai, kad visuomenės nėra laimingos. Ilga spirale tai paveikia absoliučiai visas gyvenimo sritis – nuo laimės indekso, savižudybių skaičiaus iki šalies ekonomikos.
Sigita Mykolaitytė yra Lietuvos socialdemokratų partijos narė.
