Tokia (ne)tvarka tik dar labiau apsunkina Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su užsienio kompanijomis. Užuot kuo greičiau, kuo geriau paruošus specialistus ir pradėjus sparčiau didinti pridėtinę vertę, verslas priverstas eikvoti lėšas, jėgas ir laiką, klampodamas biurokratijos liūnuose.
Paimkime profesinio rengimo centrus, kurie teoriškai turėtų būti kalvėmis gerai paruoštų gamybos ir paslaugų specialistų. Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija (LPPARA) yra viena iš profesinių mokymų sistemos dalininkų/steigėjų kartu su Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).
Jei teko susidurti su šių centrų studentais, žinote, kad vos tik spėjate jį įdarbinti, naująjį kolegą vėl reikia išsiųsti atgal į profesinio rengimo centrą. Jei tai jums dar yra naujiena, primename, kad tokie centrai studentui suteikia tik atestatą, o darbui reikalingų pažymėjimų, pavyzdžiui, darbo saugos – ne.
Todėl darbdavys grąžina naujoką į rengimo centrą, kur praleidžiamos dar 2-3 savaitės siekiant gauti reikalingus pažymėjus. Be to, verslą „džiugina“ ir tai, kad darbdavys privalo sumokėti už pažymėjimus ir, žinoma, nepamiršti algos, kol darbuotojas nedirba, tai yra, mokosi.
Jei teko susidurti su šių centrų studentais, žinote, kad vos tik spėjate jį įdarbinti, naująjį kolegą vėl reikia išsiųsti atgal į profesinio rengimo centrą.
Sunku suprasti, kodėl vis dar reikia, vaizdžiai tariant, mautis kelnes per galvą, jei galima studentui ir atestatą, ir reikalingus pažymėjimus įteikti vienu metu, neapkraunat papildomomis išlaidomis verslo. Tam reikiamas lėšas gali nesunkiai skirti ES fondai arba galima tiesiog protingiau perskirstyti profesiniam mokslui skirtus pinigus.
Apie tai Trišalėje taryboje diskutuojame jau beveik metus, tik Vyriausybės atstovai nesiima veiksmų.
Savo ruožtu jau dvejus metus nepavyksta susitarti dėl kito, ne ką mažiau „įdomaus“ nesusipratimo profesinio rengimo sistemoje. Neaišku dėl kokių priežasčių Finansų ministerija yra nusprendusi, kad profesinio mokymo egzaminavimo paslauga yra apmokestinama PVM. Tiksliau, nesuprantame, kodėl tokia nuostata taikoma tik profesiniam mokslui, kai vidurinio ir aukštojo mokslo egzaminavimo paslauga tokio mokesčio išvengia.
Vien pernai egzaminus laikė 17000 profesinio rengimo centrų moksleivių. Švietimo ir mokslo ministerija tam reikalui skyrė 125 000 Eur, o patys centrai turėjo dar sumokėti 26 000 Eur PVM.
ŠMM pritaria, kad tokia profesinio mokslo diskriminacija yra blogas ir žalingas sprendimas, tačiau Finansų ministerija savo nuomonės nekeičia.
Reikia bent iki 3-4 padidinti konkursinį balą, kurio pakaktų norint studijuoti universitete, iki 2 – kolegijoje.
Kita profesinio mokslo problema bei jos sprendimas yra susiję su aukštuoju mokslu. Dažnai giriamės, kad Lietuva pirmauja pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių, tačiau turėtume raudonuoti, jei reikėtų įvertinti studentų žinias ir profesinį pasirengimą.
Prie to prisideda ir universitetų taikoma „atvirų durų“ politika, kelianti minimalius reikalavimus stojantiesiems. Ne visai pagrįstas aukštojo mokslo prestižas į universitetus sugena daugybę potencialių „neuniversitetinių“ profesijų talentų.
Gerokai efektyviau atrinkti studentus padėtų griežtesni reikalavimai stojant į aukštąsias mokyklas. Pavyzdžiui, reikia bent iki 3-4 padidinti konkursinį balą, kurio pakaktų norint studijuoti universitete, iki 2 – kolegijoje. Šiuo metu kai kurioms aukštosioms mokykloms užtenka 0,8 konkursinio balo (didžiausias galimas konkursinis balas 10).
Taip pat reikalavimus galima sugriežtinti padidinant reikalaujamų valstybinių egzaminų skaičių. Savo ruožtu, Vakarų Europos patirtis rodo, kad moksleiviams apsispręsti ir geriau pasiskirstyti talentams padeda supažindinimas su profesijomis jau pradinėse klasėse.
Tačiau tai tik greito veikimo priemonės. Žymiai tvariau padėtį pagerinti galima valstybės lygiu pradedant kelti neuniversitetinių profesijų prestižą. Juoba vis dažniau girdime apie „gerus darbus“ metusius bankų darbuotojus ir kitus profesionalus „su aukštuoju“, kurie mielai imasi kepti bandeles, užsiimti amatais ir kitais darbais, kurių galima išmokti profesinio rengimo centruose.
Panašu, kad jie vis dažniau tampa išsigelbėjimu ir aukštųjų mokyklų absolventams, negalintiems rasti darbo. Ši tendencija jau yra labai aiški – bedarbiai absolventai profesinėse mokyklose siekia įgyti konkrečią specializaciją ir tuomet rasti darbą.
Jau dabar profesinėse mokyklose mokosi daugiau nei 1000-is aukštųjų mokyklų absolventų ir jų vis daugėja. Čia ateina vadybininkai, odontologai, zootechnikai, kineziterapeutai ir kitų profesijų atstovai, siekiantys tapti automobilių mechanikais, elektromechanikais, kosmetologais, kirpėjais ir t.t.
Apskritai profesinėse mokyklose tarp merginų šiuo metu populiariausios su grožio paslaugomis susijusios profesijos, vaikinai dažniausiai renkasi automechaniko, vairuotojo ir statybininko darbus. Mažiau populiarios yra suvirintojo, mechatroniko, žemės ūkio profesijos.
Tačiau visos jos yra reikalingos verslui, kuris stengiasi visais įmanomais būdais dirbti kuo efektyviau, taip dar labiau stiprindamas Lietuvos ekonomiką ir didindamas BVP. Ir kaip visi gerai žinome, verslą daro ne mašinos, o žmonės, o geriausiai jį daro – kvalifikuoti žmonės.
Tad jau dabar galime lengvai pašalinti bent jau visas minėtas kliūtis darbdaviams kuo greičiau gauti kuo geresnių darbuotojų, o pastariesiems kuo greičiau ir tvirčiau įsitvirtinti darbe bei kilti karjeros laiptais.
Visa tai virsta šalies ekonomikai ir visai valstybei naudingu, visų mūsų gerovę keliančiu „užburtu ratu“. Ar ne to mes siekiame?
Sigitas Gailiūnas yra Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas
