TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Kodėl nepritariu „Baltic Pride“?
Iš esmės nesutikti sunku: tik kalbėjimasis ir viešinimas atkreips dėmesį į tam tikrą temą ir padės mums išsivaduoti iš neracionalių argumentų gniaužtų. Tai yra demokratijos pagrindas, kuriuo grįsti ir rinkimai, ir žiniasklaidos laisvė, ir žodžio laisvė.
Tačiau aš ne visada linkęs sutikti su šituo požiūriu. Daugumai – ar etniniu, orientacijos, rasiniu pagrindu – visada lengva „diskutuoti“ apie kitas grupes. „Ar gėjai turi teisę dirbti mokyklose?“, „Ar tikrai reikia grąžinti žydams turtą?“, „Ar lenkai gali rašyti pavardes savo kalba?“
Daugumai šios diskusijos – smagus užsiėmimas prie kavos ar alaus. Užsiėmimas, kuris nieko nekeičia jų gyvenimuose, bet gina nuo nuobodulio. Tačiau šitoje „diskusijoje“ yra žiauri asimetrija: mažumoms tai yra pasvarstymai apie jų pamatines vertybes ir teises. Mums tai yra tapatybės kvestionavimas. Ta diskusija yra prievarta, nes nusprendę joje nedalyvauti parodysime, jog neegzistuojame ir nenorime teisių, kurios mums priklauso.
Nepaisant to, diskusijoje dalyvauti būtina. Nors tai sukelia man daug skausmo ir skamba nesąžiningai, bandysiu atsakyti į šiuos postringavimus bei išvedžiojimus.
Ta diskusija yra prievarta, nes nusprendę joje nedalyvauti parodysime, jog neegzistuojame ir nenorime teisių, kurios mums priklauso.
Pirmas punktas: Ar tie, kas nepritaria eitynėms, yra homofobai?
Klausimas neblogas, ir jį uždaviau pats rašydamas savo bakalaurinį darbą apie anti-LGBT judėjimus Lietuvoje. Ten naudojau žodį anti-LGBT (reiškia: politinė pozicija), o ne homofobija (reiškia: tam tikra patologizacija, nors ir semantiniu lygmeniu). Nenorėjau prirašyti žmonėms etiketės, nors homofobija seniai nebereiškia tiesioginės baimės psichologine prasme.
Su homofobijos vartojimu nesutinka daug LGBT asmenų. Oponentų nuomone, patologizacija neduoda naudos, ir kaip tik leidžia anti-LGBT asmenims gintis fobijos pagrindu. Geras pavyzdys yra „gay panic“ gynyba teisme, kuri dar kartais naudojama: esą žmogus taip išsigando gėjaus, kad tuo metu jį mušdamas ar žudydamas tapo nepakaltinamas.
Tačiau po kiek laiko nusprendžiau, kad neverta vynioti visko į vatą: homofobų yra, ir tas terminas paprasčiausiai pabrėžia tam tikrą neracionalią LGBT asmenų lygiateisiškumo baimę. Vien todėl, kad žmonių argumentacija yra rami ir nedreba jų rankos, nereiškia, kad fobijos nėra. Tam tikra isterija, susiejama su dviejų žmonių meile, manęs nebeįtikina: jeigu nebūtų iracionalios baimės, nebūtų ir tokio didelio pasipriešinimo.
Antras punktas: paradas įžengia į žmonių „intymią“ zoną, tad reikia jų sutikimo. Tai taip pat intymumo demonstravimas – smurto ir priekabiavimo forma.
Nežinau, kiek erdvės užima autorės intymi zona, bet pasisakymas elementariai nekonstituciškas: visi protestai vyksta viešumoje, ir yra viešo diskurso dalis. Tai Konstitucijos garantuota teisė.
Kad viešas kalbėjimas apie orientaciją, yra kažkoks intymumo demonstravimas, yra iš esmės kvailas argumentas, ir tai Regina turbūt supranta. Kaip viešos vestuvės nėra vaginalinio sekso demonstracija, taip ir mano bučinys partneriui nėra dviejų vyrų sekso simbolis. Tuo labiau ir „Baltic Pride“ nėra orgija, kaip daug kas mano, bet politinė demonstracija, kviečianti plėsti mūsų lygybės suvokimą. Čia, matyt, vėl atsiranda fobija ekstremalia savo forma: paranoja.
Drįsčiau teigti, jog „Baltic Pride“ yra itin nespalvingas paradas, priešingai negu sako autorė, ir jame turbūt galima sutikti daugiau heteroseksualių asmenų.
Tad jeigu akivaizdu, jog „Pride“ nėra sekso demonstracija, tai kodėl vis dar tai sakoma? Aš manau, jog tam tikri anti-LGBT lyderiai Lietuvoje bando meluoti apie seksualizuotus „Pride“ tik dėl to, kad jų nematę asmenys toliau oponuotų savo vaizduotei, o ne „Baltic Pride“ realybei. Apskritai nebandoma aiškinti, jog itin seksualizuoti praidai ir taip vyksta ten, kur nėra įstatymų prieš nuogumą ir kur heteroseksualai rengia panašius renginius. Visko į vieną suplakimas vertingas jų politiniam diskursui plėtoti.
Drįsčiau teigti, jog „Baltic Pride“ yra itin nespalvingas paradas, priešingai negu sako autorė, ir jame turbūt galima sutikti daugiau heteroseksualių asmenų.
Trečias punktas: paradai atstumia visuomenę, nes yra agresyvi savęs demonstravimo forma
Mantra, jog paradai verčia žmones nekęsti LGBT bendruomenės, yra itin gyva ir nelabai kvestionuojama. O gaila. Pirmiausia gaila todėl, kad tai įgalina pačias ekstremaliausias homofobijos išraiškas. Esu ne kartą girdėjęs: todėl tuos gėjus ir muša gatvėj, nes jie rodosi. Todėl Lietuvos gėjų lygos duris ir padegė, nes organizuoja praidus.
Šis mąstymas primena aukos kaltinimą: esą merginos sijonas buvo per trumpas, todėl ir išprievartavo. Taip kaltė visiškai nukeliama nuo visuomenės, kuri aktyviai blokuoja lygiateisiškumo iniciatyvas, riboja saviraišką ir kartais net smurtauja. To sakymas suverčia visą kaltę ant gėjų: jie turi bandyti prašyti teisių, bet „neužknisti“ kitų.
Kaip tai padaryti, homofobai jau nebegali paaiškinti. Bet mes žinome: tai prašymas užsičiaupti, sulįsti į savo butus ir niekada nekalbėti apie savo partnerį ir nerodyti jam meilės. Tai yra nesąžininga, bet anti-LGBT asmenys to net nepastebi. Negaliu jų kaltinti – jie niekada nepatyrė nelygiateisiškumo, tad jie net nežino tos laimės, kuri leidžia jiems laikyti savo gyvenimo meilės ranką viešumoje. Jie to nepastebi, nes yra pratę. Todėl to paties prašymas iš LGBT bendruomenės atrodo kaip privilegijų reikalavimas.
Kaip viešos vestuvės nėra vaginalinio sekso demonstracija, taip ir mano bučinys partneriui nėra dviejų vyrų sekso simbolis.
Bet labiausiai norėčiau prieštarauti mantrai, kad „Baltic Pride“ sukelia daugiau priešiškumo nei naudos. Žinoma, užkietėję homofobai galbūt pasidaro šiek tiek labiau agresyvūs. Neaišku, kiek tas papildomas agresyvumas ką nors keičia, nes jie jau iš pradžių buvo užkietėję.
Bet būtent „Baltic Pride“ kėlė ir kels tokias diskusijas, apie ką rašė 15min savo prieraše prie straipsnio. Prieš dešimt metų žmonėms buvo nemalonu apie tai net kalbėti prie pietų stalo, o dabar atsiranda galimybė tai daryti. Tai ne tik normalizuoja šiuos kadaise baisius žodžius kaip gėjus ar lesbietė, bet leidžia LGBT asmenims ir jų draugams suvokti, jog mūsų nėra tiek mažai ir argumentų kalbą mes galime laimėti ganėtinai lengvai.
„Baltic Pride“, nors ir per intensyvią, bet atkaklią diskusiją, visgi Lietuvai parodė, jog jūsų gėjai kaimynai liks ten, kur yra. Jie taip pat parodė, kad jų bijoti nereikia ir kad žygiuodami jie jums ant batų kulnų nemindo.
Simonas Bartulis yra Yale-NUS koledžo Politikos, filosofijos ir ekonomikos mokslų absolventas, šiuo metu gyvenantis Singapūre ir dirbantis švietimo konsultantu.
