Taip ir mūsų valstybėje – paštą turi pakeisti el. paštas, o gyvenamosios vietos deklaravimą turi pakeisti virtualaus adreso (elektroninio pašto) deklaravimas. Sutaupytume ir laiką, ir valstybės pinigus, ir sumažintume nereikalingas biurokratines apsukas.
Savo pirmąją asmeninę el. pašto „@hotmail“ dėžutę susikūriau maždaug prieš 20 metų. Paskui ją pakeičiau dar dukart. Tačiau per visą tą laiką savo gyvenamąją vietą keičiau bent 10–15 kartų. Dešimt metų ir už mūsų šalies ribų.
Šiandien emigracijoje gyvena bent keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių. Net gyvenant Lietuvoje, deklaruoti gyvenamąją vietą ten, kur iš tikrųjų gyveni, nėra taip paprasta. Todėl, daugelis Lietuvos piliečių deklaruoja gyvenamąją vietą, kur gyveno kadaise arba ten, kur turi galimybę ją deklaruoti. Štai, vien Vilniuje, neturėję galimybės deklaruoti tikrosios gyvenamosios vietos, 15 000 gyventojų deklaravo ją savivaldybės administracijos pastate. Akivaizdu, jog mobilioji Z karta greičiau ir efektyviau pasiekiama el. paštu nei fiktyviu adresu, kur seniai nebegyvena arba yra registruoti iš bėdos.
Į akmens amžiaus medžioklę neretai panyra ir valstybės institucijos. „Sodra“, Teismai, Mokesčių inspekcija ir visos kitos valstybinės institucijos tiesiogine prasme vargsta ieškodamos įmonių ir asmenų, kurių pateikti adresai nesutampa arba nuveda į negyvenamus garažus. Kaip tuomet pasiekti reikiamą asmenį?
O ką bekalbėti apie sutaupymus! Pavyzdžiui, priėmus vieną vienintelį įstatymą dėl pensijų kompensavimo, kiekvienam iš 910 tūkstančių pensininkų „Sodra“ privalės išsiųsti registruotą popierinį laišką, taip apsaugant asmens duomenis. Tai tūkstančiai bereikalingų darbo valandų, dešimtys litrų spausdinimo rašalo, geras beržynėlis celiuliozės ir tūkstančiai eurų, kurie galėtų nueiti „Sodros“ deficitui lopyti. Nepaisant visko, nėra jokios garantijos, kad išsiųstas laiškas pasieks adresatą.
Gyventojų ir valstybės komunikaciją palengvinsiančius įstatymus užregistravau šią savaitę Seime. Vienas mažas, bet reikšmingas įstatymo pakeitimas sukurtų žymiai efektyvesnę komunikaciją. Visgi, popierinį akmens amžių viešajame administravime išjudins tik sisteminga Vyriausybės lyderystė. Iškėlusi tikslą iki 2019 m. konsoliduoti valstybės IT resursus ir valdymą vienoje įstaigoje, kol kas Vyriausybė vėluoja su kur kas paprastesniu Estijoje išbandytu e.rezidento įstatymu. 2 metus ruoštas įstatymas Seimą turėjo pasiekti šį pavasarį. Kodėl nepasiekė, ir kodėl nepasieks šį rudenį, žino tik profesionalai.
Popierinis amžius baigėsi, ne dėl to, kad baigiasi popierius. Popierinis amžius baigėsi, nes išradome elektroninį paštą ir internetą, tad naudokimės jais.
Simonas Gentvilas yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, Aplinkos komiteto vicepirmininkas.
