Kas yra tas baisusis studijų krepšelis?
Studijų krepšelis įvestas G.Steponavičiui būnant ministru A.Kubiliaus Vyriausybėje. Krepšelio įvedimas tiesiog kardinaliai keitė galios centrą – iš pokiliminių, neobjektyvių rektorių ir ministerijos susitarimų, į studento pasirinkimą. Paprasčiau kalbant, krepšelis tėra principas – pinigai keliauja paskui studento pasirinkimą. Kitaip tariant, savo ateitį lemia ir sprendžia 18-19 metų jaunas žmogus.
Ką krepšelis parodė?
Pirmiausia, krepšelis nuėmė visą grimą nuo Lietuvos aukštojo mokslo veido. Nors tai mums ir nepatiko, bet atsiskleidė reali situacija ir visos aukštojo mokslo sistemos ydos, problemos. Tada kai kas valdžioje išsigando, pradėjo kritikuoti krepšelį ir svajoti apie grįžimą atgal į tuos laikus, kai problemos buvo „pašluojamos po kilimu“. Nesimatydavo, reiškia, nėra?
Tačiau reforma vertė universitetus peržiūrėti savo struktūras, optimizuotis. Buvo, kam pagrindas pradėjo slysti iš po kojų, pasimatė, kad universitetas – tai tik lenta ant pastato. Be abejo, reforma startavo nuo per mažo skaičiaus krepšelio grupių, neišsigrynino konkurencija, o juk konkuravimas dėl gabiausių jaunuolių ir buvo reformos esmė.
Kodėl krepšelio svarba yra pervertinta?
Studijų krepšelis yra tik vienas iš aukštojo mokslo sistemos finansavimo elementų. Dėstytojų atlyginimai per daug priklauso nuo studijų, per mažai nuo mokslinės veiklos, tyrimų. Prieš daugiau nei dešimt metų partijos buvo įsipareigojusios pasiekti bent 1,5 proc. nuo BVP mokslo, technologijų ir eksperimentinei plėtrai. Deja, šiandien siekia vos 0,89 proc. nuo BVP. Dar daugiau, valstybės dalis sudaro tik 0,33 proc., o ir pati procento skaičiavimo metodika yra tik dūmų uždanga. Realybėje mokslui ir technologijoms skiriamos lėšos yra dar mažesnės. Taigi – didinkime finansavimo dalį mokslui ir inovacijoms, ES siekiamybė yra 2,5 nuo BVP, pasiekime bent tuos 1,5 proc.
Kitas finansavimo elementas – aukštųjų mokyklų infrastruktūra. Valstybė gelbėja ir prastus universitetus, kurie nepritraukia reikiamo skaičiaus studentų, išlaikydama jų infrastruktūrą. Aišku, infrastruktūros finansavimas dabar susietas su turimų krepšelių skaičiumi, bet šiuo atveju valstybė turėtų apsispręsti, kokio tikslo ji siekia. Turėkime omenyje, kad universitetai valdo nemažai paveldo objektų, o paveldas – viešoji gėrybė, prie kurios išlaikymo valstybė turėtų prisidėti. O kur dar neišspręstos vis dar prastos gyvenimo bendrabučiuose sąlygos. Kitaip tariant, infrastruktūros išlaikymas turėtų krypti į programinį finansavimą konkrečiam objektui, pagrindžiant to objekto reikalingumą, poreikį ateityje.
Artėjame prie esmės
Švietimui skiriama BVP dalis atitinka ES šalių vidurkį (4,7 proc.). Tačiau EBPO šalių statistiką signalizuoja visai kitą dalyką – pagal lėšas, skiriamas vienam studentui ar moksleiviui, Lietuva stipriai atsilieka. Vieno studento ar moksleivio finansavimas siekia tik puse EBPO šalių vidurkio (Lietuvoje – 7700 dolerių, EBPO vidurkis – 15600 dolerių). Tai reiškia, kad švietimo sistemoje lėšų yra, tik jos naudojamos visai ne ten, kur reikia.
Ką daryti, kad studentą pasiektų didesnis finansavimas?
Lyginant 2018 m. (17400) ir 2019 m. (19300) valstybės finansuojamų vietų (krepšelių) skaičių, skirtumas vos 1900 studentų. Kitaip tariant, nemokamas bakalauras nėra jokia super idėja nei vienos partijos programoje. Pati demografinė situacija diktuoja mintį, kad palikime maždaug tokį pat krepšelių finansavimą kuris buvo geresniais laikais ir problema išspręsta, lėšų tam reikės labai nedaug (plius apie 6 mln. Eur per metus). Aišku, džiaugtis tuo, kad demografinė situacija gali pagerinti vieno studento finansavimo situaciją yra keistoka, ypač kai pasižiūri į Lenkija, kur valstybės finansavimas dalinamas ukrainiečiams studentams, čia mūsų universitetai konkurencinę kovą jau pralošė. Baltarusija?
Valstybė turi mažiau kištis į krepšelių dalybas – aukštosios mokyklos turi konkuruoti dėl geriausių abiturientų.
Kokia yra tikroji ir didžiausia problema?
Kaip jau supratote – visai ne krepšelis. Didžiausia bėda švietime – bendrojo lavinimo mokyklų tinklas, kuriame 6-7 proc. mokyklų egzistuoja jungtinės klasės, o iš jų – net 19 proc. mokyklų yra klasės po 3 ir daugiau klasių. Stebimės prastais matematikos egzaminų rezultatais? O tai kokie tie rezultatai gali būti, kai tos pačios matematikos vienoje klasėje mokosi šeštokas, septintokas ir aštuntokas...? Po šio fakto – tylos minutė – daugiau kažko sakyti ir nebeverta.
Tai ar naikinti krepšelį?
Ne, bet akivaizdu, kad sistemą reikia tobulinti. Valstybė turi mažiau kištis į krepšelių dalybas – aukštosios mokyklos turi konkuruoti dėl geriausių abiturientų. Jei valstybė imasi reguliuoti, kaip tai neseniai darė su IT studijų kryptimis, tai nepanaudotus krepšelius reikėtų leisti persidalinti kitoms kryptims, jei valstybės planuotos nebuvo išnaudotos. Be abejo, gali daugėti ir sutartinio finansavimo atvejų tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų. Tokiose sferose kaip pedagogika, krašto apsauga, menai, medicina – valstybė gali aktyviau formuoti „užsakymą“. Kitur – išlaikykime finansavimą paskui studentą, kitaip vėl nesuprasime realios situacijos aukštajame moksle.
Pabaigai apie aukštojo mokslo kokybę
Aukštojo mokslo kokybę matuoti nėra lengva. Be abejo, kad turi vykti daugiau išorinių, užsienio ekspertų tyrimų. Be galo svarbu absolventų nuomonė, įsidarbinimas po studijų, atlyginimai, darbdavių atsiliepimai. Bet bendrąja prasme noriu pasidžiaugti vienu faktu. Europos universitetų tinklas – E.Makrono iniciatyva, prie kurios prisijungė penki, t.y. 50 proc. Lietuvos universitetų. Jokia kita šalis neturi tokio rodiklio, turėkime omenyje, kad šis procesas nėra savaiminis, universitetus atrenka ir vertina Europos Komisija.
