Paminklinio tarsi alėjos pavadinimo kaita – panašus atvejis. Kad Kazys Škirpa susijęs su Trispalve – visi žino. Pirmasis iškėlė ją Vilniuje ir taip toliau. Dabar toji pati vėliava R.Vaisbrodo siūlymu nukelia Škirpą žemyn, nutrina jo vardą.
Tai būtų matoma, jei miesto taryba nuspręs trinti, kaip pažeminanti bausmė mirusiam asmeniui, kuris, berods, didžių nusikaltimų nepadarė. Rezistencija buvo nusikaltimas tik okupanto akimis. Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti. Bausmė už pasakytą (jei tikrai taip) nedraugišką žodį, kuris galėjęs ką nors paskatinti žiaurumui.
Nesiūlau Petro į vykdytojų sąrašą, nors ir skundė, ir prisidėjo prie kolegų rašytojų žeminimo bei naikinimo.
O kaip žiūrėsim į tuos, kurie pradėjo žiauriausią karą, kurie artimą savo keikė buožėmis, buržujais, klasiniais priešais ir būtent ragino naikinti „kaip klasę“?
Ar trauksim juos į kvailių, ar į genocido skatintojų sąrašą?
Verta paklibinti pilkąją (smegenų) masę. Nesiūlau Petro į vykdytojų sąrašą, nors ir skundė, ir prisidėjo prie kolegų rašytojų žeminimo bei naikinimo. Dabar pasirodė žinia, kad sovietai jį patį nudobė, nugydė, kad nespėtų balsu suabejoti, ką padaręs.
Tačiau turime Vilniuje pagerbtą tikrą senovės žmogžudį. Tai Zebedenas, kuris prieš 1000 metų kirčiu į galvą nužudė šventą misionierių Bonifacijų – Brunoną. Ne okupantą, o krikštytoją. Viltį.
Zebedenas tiesiog pristigo tolerancijos aktyviam kitaminčiui.
Gal Zebedeno gatvės pervadinimas į kokią nors alėją būtų labiau pagrįstas.
Ir visai netikę yra kuluariniai svaidymaisi jų galvomis.
„Mes jums – Cvirką, jūs mums – Škirpą“. Ne lygis, pasakytų net krasnucha. Ta pati, kuri pasamdyta atėjo daužyti Seimo langų kai nedorėlis Kubilius pajudino energetiką. Ne lygis, čia tenka sutikti.
