Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Spalvos: kur jos „yra“?

Ar klysiu teigdamas, kad mes retai susimąstome, kas gi iš tikrųjų yra mūsų pojūčiai? Ar jie mums nemeluoja „pateikdami“ išorinį pasaulį? Iš pirmo žvilgsnio šie klausimai atrodo kiek naivūs ir nesunkiai atsakomi. Bet ar iš tiesų viskas taip aišku ir paprasta? Panagrinėkime kokį nors konkretų savosios patirties epizodą.
Erikas Polockas
Erikas Polockas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Temos: 1 Erikas Polockas

Įsivaizduokime, kad šiltą pavasario rytą stebime žaliuojančią, žydinčią obelį. Prieš mūsų akis atsiveria virtinė sodriausių spalvų, malonių kvapų bei kitų estetinių pojūčių, kuriais obelis mus pamalonina kiekvieną kartą, kai ją stebime. Ar kas nors čia neaišku? Iš pradžių nukrypkime šiek tiek į šoną.

Turbūt visi esame vartę savo mokyklinius fizikos ir biologijos vadovėlius. Keista, bet juose nebuvo užsimenama apie jokias estetines patirtis, kurias mums teikia stebimų daiktų įvairovė. Ten kalbama, kad spalvos „iš tikrųjų“ yra elektromagnetinės bangos, kurios paveikia mūsų regos aparato receptorius, po to visa ši informacija nerviniais impulsais siunčiama į smegenis, kur visa tai atitinkamai apdorojama  ir tik tuomet mes turime spalvos pojūtį.

Bet ar ši mechanika atskleidžia manąją spalvos patirtį? Remiantis vadovėliais – ne. Ir nesunku suprasti, kodėl. Tai, ką aš patiriu kaip konkretus žmogus – subjektyvu, nes tai – tik man vienam prieinama patirtis. Tuo metu vadovėliai kalba apie objektyvumą ir visuotinumą. Tad juose visiškai pašalinami manieji potyriai ir išgyvenimai.

Bet tuomet atkreipkime dėmesį į keistą situaciją. Spalvos, kurios man reiškiasi kasdienėje patirtyje bei sukelia estetinį pasitenkinimą, objektyviai neegzistuoja nei daiktuose nei mano galvoje. Tai tėra maloni fikcija. Tad kodėl gi jas visgi patiriu kaip realius daiktus?

Žinoma, ši problema būtų paprastesnė, jei jūs ir aš gyventumėme, pavyzdžiui, XVII amžiuje ar dar anksčiau, kai Senajame žemyne vyravo krikščioniška pasaulėžiūra. Kaip žinome, viena pamatinių krikščionybės tiesų – sielos ir kūno skirtis. Šią sampratą geriausiai iliustruoja žymusis prancūzų filosofas Rene Dekartas, savo darbuose moksliškai analizavęs sielos ir kūno problemą.

Anot autoriaus, žmogiškojo kūno esmė yra judėjimas. Kaip ir visų kitų šio pasaulio kūnų. Tuo metu mąstymas – tik žmogui būdingas gebėjimas. O kur gi vyksta šis mąstymas? Žinoma, sieloje.

Reikia pridurti, kad mūsų mąstymas, kaip teigia autorius, po savo sparnu „priglaudžia“ ir aplinkos supratimą, atminties gebėjimus, vaizduotės veiklą, matematines operacijas. Galėtume spėti, kad minėtam filosofui mūsų spalvų problemą nepasirodytų sudėtinga. Šiuo atveju siela būtų kaip magiškas visraktis, atrakinantis bet kurias sudėtingesnio klausimo duris.

Ar ir mes galime pasinaudoti šiuo raktu? Nesu tuo tikras. Šiuolaikiniame pasaulyje tiesos monopolis priklauso mokslui, kuriame sielos problemos apskritai nėra ir vargu ar gali būti. Kaip, beje, ir tikrų spalvų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos