Kaip tai siejasi su Lietuvos bankų sistema ir jos rodikliais? Ogi, va kaip – bankų sistemos raida yra vienas tų svarbių indikatorių, kurie signalizuoja apie ekonomikos „kraujo apytakos“ sveikumą ir kryptis bei parodo valstybės politinės ir ekonominės plėtros vektorius.
Tai štai, kalbant apie Ukrainą, tenka pripažinti, kad tenykštė bankų sistema šiuo metu išgyvena panašaus pobūdžio slinktis kaip ir visuomenė – formaliai tarsi norisi judėti į vieną, pusę, tačiau realiai judama priešinga kryptimi.
Rytų partnerystės programos rėmuose tenka nemažai bendrauti su Ukrainos bankininkais, kurie labai susirūpinę gana dramatiškas formas įgavusiu Vakarų bankų traukimosi iš rinkos procesu.
Pasitraukimą mėginama paaiškinti nuo 2014 metų įsigaliosiančiais griežtesniais Bazelio III reikalavimais, kurie didelės rizikos rinkose veikiančius bankus įpareigoja turėti gerokai didesnes nuosavo kapitalo atsargas.
Tai yra svarbus, tačiau toli gražu ne vienintelis botagas, genantis bankus iš Ukrainos rinkos.
Šalies ūkis dėl negerėjančios verslo aplinkos niekaip neišsikapsto iš užsitęsusių problemų, o bankų sistema taip ir neatsigavo po 2008 metų finansų krizės. Ukrainos centrinis bankas skelbia, kad neveiksnių paskolų dalis bankuose sudaro apie 15 proc. ir tai yra ne kažin ką geresnis rodiklis nei 2008-2009 metais, kai Ukrainos bankų portfelis buvo bene prasčiausias Europoje. Maža to, vietos verslo žiniasklaida rašo, kad neveiksnių paskolų dalis realiai gali siekti net iki 30 procentų. Tai jau būtų katastrofiškas rodiklis.
Vietos verslo žiniasklaida rašo, kad neveiksnių paskolų dalis realiai gali siekti net iki 30 procentų. Tai jau būtų katastrofiškas rodiklis.
Ukrainos bankų asociacija pripažįsta, kad „daugiau nei dešimt“ bankų šiuo metu turi problemų užtikrinant sklandų indėlių atsiėmimą – vadinasi, dalis bankų patiria klientų kapitalo nutekėjimą.
Tokiame kontekste labai aiškiai pastebima kita tendencija – Rusijos bankų skverbimasis į Ukrainą. Pastarųjų dažniausiai neriboja Bazelio III reikalavimai ir negąsdina situacija Ukrainos ūkyje, nes jie veikia pagal savo, dažniausiai politinę ar atskirų verslo grupių darbotvarkę.
Ukraina Rytų partnerystės programos laikotarpiu, deja, taip ir nesukūrė efektyvaus, rinkos ekonomikos principus atitinkančio finansinių išteklių nukreipimo į perspektyviausias verslo sritis mechanizmo, todėl net ir užsienio paskolos, kurių Ukrainai dabar labai reikia, negalėtų būti efektyviai panaudojamos šalies gerovei.
Ir štai čia norėtųsi išvesti nedidelę paralelę. 2009 metais Lietuvos bankų neveiksnių paskolų portfelis buvo panašaus dydžio kaip ir Ukrainos. Tačiau, turint tokias pačias prastas startines pozicijas, dviejų šalių bankininkystės atsidūrė visiškai skirtingose distancijos dalyse. Maža to, dabar atrodo, kad jos ir bėgo į skirtingas puses.
Lietuvoje veikiančių bankų kapitalui stiprinti akcininkai įliejo daugiau nei 4 milijardus litų. Nė vienas bankas nepasitraukė iš rinkos. Nė vienas bankas neturėjo problemų dėl indėlių gražinimo. Maža to, šiuo metu indėlių bankuose yra daugiau nei bet kada anksčiau ir jie labai patraukliomis ir konkurencingomis sąlygomis finansuoja konkurencingas ir perspektyvias Lietuvos verslo sritis.
Taip, du bankai buvo uždaryti, jiems iškeltos bankroto bylos. Tačiau, kaip dabar aiškėja, jie taip pat mėgino veikti pagal savo darbotvarkę. Rinkoje išliko tie, kurių veiklos vektorius ir principai niekuomet nekėlė abejonių.
Manau, kad įvertinus ekonomines realijas dėl Ukrainos ne/apsisprendimo politikams neverta pernelyg liūdėti, o taip pat nevertėtų ir perdaug džiaūgauti, jei formaliai sutartis ir būtų pasirašyta.
Išlieka labai didelė rizika, kad dėl nepakankamos pažangos Ukraina nesugebėtų tinkamai pasinaudoti asociacijos sutarties su Europos Sąjunga galimybėmis ir atsėlintų nusivylimas dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Svarbu, kad Ukrainai būtų paliekamos atviros glaudesnių ekonominių ryšių durys ir nuoroda, kaip pro jas praeiti.
Dr. Stasys Kropas yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas
