Esame trys milijonai, turintys savo teisių ir laisvių gynėją – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tačiau kai kurie Lietuvos gyventojai iki šiol nėra perskaitę ar net nežino, kad ji egzistuoja. Šis pagrindinis šalies įstatymas yra skirtas ne vien politikams, studentams ar teismų darbuotojams: Konstitucija suteikia teisę gyventi demokratiškais pagrindais grįstoje valstybėje ir naudotis pagrindinėmis laisvėmis visiems šalies gyventojams.
Ar mes vertiname tai, ką turime? Pamažu lyg ir pratinamės minėti Konstitucijos dieną, vis daugiau piliečių aktyviai dalyvauja kasmet rengiamame Konstitucijos egzamine, stengiamasi daugiau aiškinti ir kalbėti, kad tai yra vertybė.
Tačiau, atrodo, septynis kartus teiktas teisės akto projektas paskelbti spalio 25-ąją valstybine švente – Konstitucijos diena – buvo nesuprastas visoms pasaulėžiūroms atstovaujančių politikų ir turbūt laukia aštuntojo karto.
Nespėliosiu, ar prireiks devintojo. Tik pateiksiu argumentų, kodėl ši diena yra svarbi kiekvienam mūsų.
Aukščiausias įvertinimas
XXI amžiuje didele vertybe nėra laikomi valstybių plotai: šiuolaikinėje politikoje labiausiai vertinamas sugebėjimas susitarti. Tiesa yra paprasta: daugiau pasiekia tos šalys, kurios pripažįsta demokratijos, ne jėgos kelią, ir kuriose veikia žmogaus ir valstybės susitarimas.
Mūsų šalyje šiam susitarimui jau 21 metai. Tai ketvirtoji Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922, 1928, 1938, 1992 m.) ir pirmoji, kuri išgyveno tiek ir turbūt išgyvens dar daugiau metų.
Tai yra kompromisų Konstitucija, joje visi aštrūs kampai, kurie Nepriklausomybės pradžioje galėjo lemti Lietuvos siūbavimą ir netvirtumą, buvo nugludinti.
Mūsų Konstitucija yra viena geriausių pasaulyje, teigia užsienio šalių ekspertai. 2011 metais Lietuvoje lankėsi austrų profesorius H.Schambeckas . Išstudijavęs Lietuvos Respublikos Konstituciją, buvęs aukštas Austrijos pareigūnas, Bundestrato pirmininkas, šiuo metu dirbantis akademinį darbą ir besidomintis konstitucine justicija, pasakė: „Tai geriausia pasaulyje Konstitucija“.
Kodėl taip gerai įvertino mūsų Konstituciją profesorius H.Schambeckas? Todėl, kad tai yra kompromisų Konstitucija, joje visi aštrūs kampai, kurie Nepriklausomybės pradžioje galėjo lemti Lietuvos siūbavimą ir netvirtumą, buvo nugludinti.
Įstatymas, kurio dvasią privalo atitikti visi įstatymai
Negailėdami kritikos sau, dažnai teigiame, jog trys lietuviai – penkios partijos. Ne visada šis posakis teisingas. Rengiant Konstituciją niekas neskaičiavo, kokioms ir kiek partijų priklausė. Tai buvo viena grupė ir vienas kolektyvas, sugebėjęs susivienyti ir atlikti vieną svarbiausių darbų.
Dar iki Konstitucijos priėmimo, dalyvavau darbo grupėje, kuri parengė ir priėmė Teismų įstatymą. Mes įrašėme į Teismų įstatymą nuostatą, kad teismas neturi teisės taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo ar vyriausybės nutarimo.
Tuomet dirbau teisingumo viceministru ir Aukščiausiojo teismo pirmininkui M.Lošiui sakiau: „Priimdami Aukščiausiojo Teismo nutarimus pasižiūrėkite, ar tikrai visi įstatymai, perimti iš sovietmečio, atitinka Laikinąjį pagrindinį įstatymą, ir bandykite jo netaikyti“. Anuomet tai buvo sunkiai suvokiama ir tai rodo, kad reikia pribręsti drąsai, kad galėtumei pasakyti, jog įstatymo leidėjo priimtas teisės aktas gali prieštarauti kažkam, reikia tam tikro mechanizmo ir tam tikrų žmonių.
1992 m. spalio 25 d. referendume buvo priimta Konstitucija ir numatytas Konstitucinio Teismo (KT) atsiradimas. Jis buvo suformuotas 1993 m. kovą, o KT pirmininkas J.Žilys paskirtas vasario mėnesį. Taip buvo sukurtas įstatymų patikros, ar jie atitinka Konstitucijos normą ir dvasią, mechanizmas, kuris paplitęs Europoje. Beje, konstitucinės justicijos galimybės buvo numatytos ir 1922 m. Konstitucijoje. Teisininkų draugija jau tuomet kėlė klausimą, jog teismui numatyta galimybė patikrinti valdžios darbus, įstatymų, vyriausybės nutarimų teisėtumą. Tačiau smetoniškais laikais teismas nė karto nesiryžo to daryti.
Teko didžiulė laimė ir garbė būti atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėju. Neturėjome nei patalpų, nei kabinetų, rinkomės paskirtojo Konstitucinio Teismo pirmininko, buvusio Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo J.Žilio kabinete. Galima teigti, kad dabar autoritetingas Konstitucinis Teismas anuomet gimė iš idėjos – taip, kaip iš žodžio atsiranda kūnas. Sukūrėme visas teisines procedūras, kurios taikomos ir dabar. Prisimenu tuometinio pirmininko J.Žilio žodžius, kai buvo kuriama tradicija, kaip turi būti priimami KT nutarimai.
J.Žilio mintis buvo tokia – diskutuoti tol, kol surasime konsensusą. Pirmojo KT teisėjai kartais ginčydavosi taip kietai, kad pradėdavo keltis nuo kėdžių.
Jis klausė – kas mes tokie esame, jeigu Tautos išrinkta valdžia susirenka ir dauguma balsų priima įstatymą, o mes imsime ir pasakysime, kad jis netikęs, nekokybiškas? Kas mes tokie esame? Atsakymas buvo toks: mes paskirti tos pačios Tautos atstovybės ir tos pačios Tautos valia turime teisę vertinti, M.Romerio žodžiais, valdžios darbus. O kur KT galių riba? Šis klausimas, manau, labai svarbus ir šiandien.
Mano nuomone, KT veikia kaip Konstitucijos ekspertas. Jeigu jis pasako, kad rašytinis tekstas neatitinka Konstitucijos, tai pati Tauta Konstitucijoje yra nurodžiusi, kad toks įstatymas negali būti toliau taikomas. Štai čia ir yra KT galia, įtvirtinta pačioje Konstitucijoje.
Prisimenu ir kitą prof. J.Žilio mintį: KT reikia vengti ar negalima priimti nutarimų mechaniniu balsavimu. Jeigu teisėjai yra devyni, tai penki prieš keturis yra pats blogiausias atvejis, sprendžiant dėl įstatymo atitikimo konstitucinėms vertybėms. Jo mintis buvo tokia – diskutuoti tol, kol surasime konsensusą. Pirmojo KT teisėjai kartais ginčydavosi taip kietai, kad pradėdavo keltis nuo kėdžių.
1993 m. pradėjęs darbą KT veikia iki šiol. Jį sudaro 9 teisėjai, teisėjus po trečdalį siūlo trys subjektai – Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Tai išmintingas modelis, skirtas tam, kad ateitų žmonės iš įstatymų leidybos, iš vykdomosios valdžios ir teismo valdžios, atsineštų įvairios patirties, o priimant sprendimus nedominuotų nė viena šių valdžių. Ne visada šios proporcijos būdavo išlaikomos, tačiau sveikintina, kad pastaruoju metu šis principas gerbiamas. Kitas dalykas, kad nors KT teisėjai skiriami devyneriems metams, bet kas treji metai vienas trečdalis atnaujinamas, kad būtų perimamos geriausios tradicijos, kad būtų nuolatinis atsinaujinimas, kad nesustabarėtų Konstitucijos dvasia ir jos suvokimas.
KT pagrindinė užduotis, keičiantis socialinio gyvenimo aplinkybėms, ekonominiams santykiams, įžvelgti Konstitucijos tekste tai, kas yra aktualu, ir taip ją aiškinti, nekeičiant jos pamatinių dalykų, kad būtų galima ginti žmogaus teises ir laisves, kad atitiktų šios dienos lūkesčius. Yra sakoma, kad įstatymas – tai vakarykštė diena, nes įstatymas fiksuoja tai, kas dabar yra aktualu. Bet teismas ir ypač KT, privalo įžvelgti, kas bus svarbu rytoj, tolimesnėje perspektyvoje ir į tai reaguoti.
Savo teisių ir laisvių suvokimas
Viena mažiausiai pasaulyje keičiamų yra JAV Konstitucija. Kodėl? Nes joje numatyti principai, kurie pasako, kas yra žmogus, kaip jis turi būti ginamas, kokios jo teisės ir laisvės. Sunkiai keičiamos Konstitucijos dar vadinamos kietosiomis.
Mūsų Konstitucija – taip pat kietoji, nes sunkios jos keitimo procedūros. Tačiau Konstitucijoje šalia principų yra ir konkrečių dalykų – kai ką teko koreguoti, stojant į Europos Sąjungą. Laikui bėgant atsiranda pataisos, tad net ir šimtametes tradicijas turinčioje Amerikos Konstitucijoje kai kurios pataisos yra daromos.
Visada džiaugiuosi, kad mums pavyko prašokti tą nelemtą ribą ir Lietuvos neištiko 1940-ųjų lemtis. Manau, daugelis lietuvių džiaugiasi ir norėtų švęsti Konstitucijos dieną, užtikrinusią, kad Lietuvos vardas nebus ištrintas iš pasaulio žemėlapio. Pirmojo Konstitucinio Teismo teisėjas prof. S.Stačiokas, pamenu, visąlaik pasakodavo įspūdžius, kaip norvegai švenčia šią dieną – tai visaliaudinė šventė. Žmonės susirenka, linksminasi ir džiaugiasi. Nes jiems Konstitucija yra jų teisių, laisvių ir jų susikurto gyvenimo pamatas.
Kai mes suvoksime, kad Konstitucija mus suteikia galią kurti tai, ką vadiname teisingumu, ir kad tai yra ne tik žodžiai, surašyti raidėmis ant lapų, bet tai, ką šimtmečiais žmonės kūrė, kad nuosavybė yra neliečiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, kad visi gimsta laisvi ir apsiriboja savo teises tik tiek, kad nepažeistų kitų teisių, kad kiti turi pareigą gerbti mano teisę ir aš turiu pareigą gerbti kitų teisę, tuomet gyvenimas Lietuvoje taps įprasminta vertybe. Šį suvokimą galima vadinti ir prasmingesnio gyvenimo pradžia.
Stasys Šedbaras yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys
