Reikalas tas, kad Vyriausybė įgaliojimus grąžinti (pasitikrinti) turi trim atvejais, tačiau konstituciškai šie trys atvejai sukelia skirtingas teisines ir politines pasekmes:
1) po Seimo rinkimų, nelikus pagrindinio subjekto – Seimo – iš kurio ji buvo gavusi įgaliojimus veikti. Šiuo atveju naujai Vyriausybei gavus įgaliojimus veikti, iki tol veikusi ir įgaliojimus grąžinusi Vyriausybė atsistatydina;
2) naujai išrinktam Respublikos Prezidentui pradėjus eiti pareigas, nelikus kito Vyriausybės formavime dalyvavusio subjekto – valstybės vadovo – kuris skyrė Ministrą Pirmininką (Seimo pritarimu) ir ministrus. Šiuo atveju Vyriausybė tęsia savo veiklą, jeigu Seime iš naujo gauna įgaliojimus veikti, arba turi atsistatydinti, jeigu tokių įgaliojimų negauna;
3) Vyriausybėje pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų. Tokiu atveju Vyriausybė gali tęsti savo veiklą taip pat tik tuo atveju, jeigu iš naujo gauna Seimo įgaliojimus. Jeigu tokių įgaliojimų negaunama, Vyriausybė turi atsistatydinti. Beje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad daugiau kaip pusės ministrų pasikeitimas Vyriausybėje gali įvykti bet kada, nepriklausomai nuo valstybės vadovo rinkimų.
Ne kartą minėjome Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ kuriame išsamiai išaiškintos sąvokos ,,Vyriausybės atsistatydinimas“ ir ,,Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas“. Konstitucinis Teismas nagrinėjo mūsų paminėtą antrąją teisinę situaciją, kuri susiklosto po valstybės vadovo rinkimų, ir išaiškino, kokia yra Konstitucijoje aptartos ,,įgaliojimų grąžinimo“ pradėjusiam pareigas eiti Prezidentui procedūros esmė ir teisinės pasekmės.
Priminsime, kad Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad ,,Konstitucijos 84, 92 ir 101 straipsnių turinio analizė leidžia teigti, kad toks įgaliojimų grąžinimas nesuponuoja Vyriausybės atsistatydinimo. Antraip Konstitucijoje būtų tiesiogiai nurodyta, kad po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus ir atsistatydina. Grąžinusi įgaliojimus, Vyriausybė išlieka legitimi.“
Kita vertus, Konstitucinis Teismas paaiškina, kaip turi vykti Vyriausybės įgaliojimų veikti iš naujo gavimas: ,,Respublikos Prezidentas, remdamasis Konstitucijos 92 straipsniu, 84 straipsnio 8 punktu bei atsižvelgdamas į parlamentinės demokratijos tradiciją, Konstitucijos 84 straipsnio 8 punkte nustatyta tvarka teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą. Seimui pritarus Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti.“
Šioje Konstitucinio Teismo tezėje yra dvi mums svarbios nuostatos:
1) Prezidentas teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą, o Seimas balsuoja, ar jai pritarti. Jeigu šiai kandidatūrai Seimas pritaria, Seimo funkcija tuo ir baigiasi;
2) Respublikos Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką ir tvirtina jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, tačiau Vyriausybė laikoma iš naujo gavusi įgaliojimus veikti tik tuo atveju, jei nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų (paryškinta mūsų).
Štai čia prasideda didžioji intriga: kokia teisine forma Vyriausybė turi gauti įgaliojimus veikti, jeigu pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų?
Minėtasis Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. išaiškinimas apie tai tiesiogiai nieko nesako, nors kai kas reikšmingo yra ir jame, ko, kažkodėl, nenorima matyti. Bet apie tai kiek vėliau.
Anksčiau minėjome, kad profesorius Vytautas Sinkevičius dar 2019 m. gegužės 30 d. publikavo straipsnį ,,Vyriausybės sudarymo variantai: kokį pasirinks Skvernelis?“, kurį užbaigia tokiais teiginiais: ,,Jeigu atsitiktų taip, kad pasikeistų daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turėtų iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti: Ministras Pirmininkas turėtų vėl teikti Seimui Vyriausybės veiklos programą, Seimas – spręsti, ar jai pritarti; jeigu Seimas jai pritartų, Vyriausybė būtų iš naujo gavusi Seimo įgaliojimus veikti. Jeigu Seimas du kartus iš eilės nepritartų Vyriausybės programai, Vyriausybė turėtų atsistatydinti, būtų pradėta sudaryti naują Vyriausybę“.
Šią mintį – dėl Vyriausybės programos tvirtinimo iš naujo – paminėjo ir Respublikos Prezidentas inauguracijos dieną.
Mano mielas kolega Vytautas Sinkevičius liepos 15 d. publikavo straipsnį ,,Seimo statuto brūzgynai, arba Kaip Vyriausybė gali iš naujo gauti įgaliojimus.“
Jame profesorius kelia klausimą, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo statuto 198 straipsnis, leidžiantis Vyriausybei iš naujo gauti įgaliojimus veikti išvengiant Seimo pritarimo jos programai, kadangi, esą, ,,Konstitucija <...> nustato vienintelį būdą Vyriausybei iš naujo gauti Seimo įgaliojimus – turi būti Seimo pritarimas Vyriausybės programai. Akivaizdu, kad Seimo statuto normos nustato kitokį teisinį reguliavimą, negu nustatytasis Konstitucijoje, todėl yra pagrindas teigti, kad jos prieštarauja Konstitucijai.“
Profesorius straipsnio pabaigoje kviečia politikus ir teisininkus diskutuoti šiuo klausimu. Būdamas ir vienu, ir kitu, taip pat tam tikra prasme dalyvavęs formuluojant Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo ir gavimo iš naujo doktriną, išdėstytą minėtame Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime, nepretenduodamas į galutinę nuomonę, kurią gali pasakyti tik Konstitucinis Teismas, leidžiu sau giliai abejoti tokiais teiginiais.
Visiškai logiška, kad Ministrui Pirmininkui ir Respublikos Prezidentui Konstitucija numato pareigą atsiklausti Seimo po to, kai įvyksta esminiai pasikeitimai ministrų kabinete.
Seimo statuto 198 straipsnio redakcija tokia, kokia yra dabar, išdėstyta Seimo 1998 m. gruodžio 22 d., tai yra jau po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, ir įsigaliojo 1999 m. vasario 1 d.
Beje, labai panašios taisyklės pirmą kartą buvo įtvirtintos Seimo statute dar 1995 m. birželio 28 d. ir įsigaliojo 1995 m. liepos 14 d.
Berods per visą 1992 m. Konstitucijos galiojimo laiką nebuvo nė vieno karto, kad Vyriausybė iš naujo gautų įgaliojimus dėl to, kad pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų. Gal dėl to anksčiau nekilo nei ginčų, nei buvo progos dėl to pasisakyti Konstituciniam Teismui.
Abejonių kelia štai šios profesoriaus išsakytos mintys.
1. ,,Konstitucija <...> nustato vienintelį būdą Vyriausybei iš naujo gauti Seimo įgaliojimus – turi būti Seimo pritarimas Vyriausybės programai.“
Niekaip su tuo negalima sutikti. Profesorius pats sau prieštarauja: 2019 m. gegužės 30 d. straipsnyje jis teigia, kad ,,KT nutarime (turimas galvoje 1998 m. sausio 10 d. nutarimas) pateikta Konstitucijos nuostatų samprata tapo Konstitucijos turiniu; šis nutarimas, kaip ir bet kuris kitas KT nutarimas, yra privalomas visiems, jis susaisto Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę, taip pat teismus tuo aspektu, kad jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino KT.“
Būtent minėtame nutarime ir pasakyta, kaip Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti: ,,Seimui pritarus Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti“
Tai kur čia Vyriausybės programos tvirtinimas iš naujo? Ir kur tada Seimo statuto 198 straipsnio konkurencija su Konstitucija?
2. ,,Atsiradus naujai Vyriausybės narių daugumai, Seimas turi turėti galimybę įvertinti ne tik tai, ar Vyriausybė ir toliau vykdys programą, kuriai Seimas buvo pritaręs, bet ir tai, ar Vyriausybės programa neturėtų būti kitokia negu ta, kuriai Seimas pritarė pirmą kartą“.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime yra ir kitas labai svarbus konstitucine prasme teiginys: ,,Vyriausybės veikla grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu. Vyriausybės programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką. Nauja Vyriausybė, prašydama įgaliojimų veikti, pateikia Seimui svarstyti savo programą. Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, pasitikėjimą Vyriausybe iš principo išreiškia savo įgaliojimų laikui“ (paryškinta mūsų).
Vadinasi, jeigu Seimo dauguma ir jos pasitikėjimą turinti Vyriausybė nemato reikalo koreguoti programos, lieka tik vienintelis klausimas: ar ši Seimo dauguma pasitiki tokia Vyriausybe, kurioje pasikeitė daugiau kaip pusė jos narių. Esmė čia ta, kad Seimas nedalyvauja ministrų skyrime po to, kai patvirtino naujai sudarytos Vyriausybės programą. Taigi visiškai logiška, kad Ministrui Pirmininkui ir Respublikos Prezidentui Konstitucija numato pareigą atsiklausti Seimo po to, kai įvyksta esminiai pasikeitimai ministrų kabinete.
Tačiau kuo čia dėta Vyriausybės programa? Greičiausiai Seimo dauguma, įsipareigojusi rinkėjams, kaip tik norės, kad ir toliau butų vykdomos programinės nuostatos ir suteikdama įgaliojimus Vyriausybei toliau veikti ir spręs, ar toks ministrų kabinetas pajėgus įgyvendinti Vyriausybės programą.
Seimo daugumos ir Ministro Pirmininko reikalas, ar būtina koreguoti šią programą. Jei būtina – tokia galimybė numatyta minėtame Seimo statuto 198 straipsnyje.
3. ,,Jeigu Seimas pasirinks kitą būdą, – Ministrui Pirmininkui pristačius naujus ministrus, balsuos dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, – yra didelė tikimybė, kad kils pagrįstų abejonių, ar Vyriausybė tikrai turi įgaliojimus veikti, ar jos veikla teisėta, ar toks Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.“
Manytina, kad toks nutarimas tikrai neprieštarautų Konstitucijai dėl šių priežasčių:
-
pagal Konstituciją, išplėtotą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, Vyriausybė, esant mūsų aptartoms sąlygoms, gali iš naujo gauti įgaliojimus veikti dar kartą netvirtinant Vyriausybės programos;
-
Vyriausybės programa pagal Konstitucinio Teismo doktriną tvirtinama Seimo įgaliojimų laikui ir gali prieš laiką netekti galios, tik jeigu Vyriausybė atsistatydintų ar pati parlamentinė dauguma nuspręstų ją koreguoti.
Dar kartą pažymime, kad tai yra tik moksliniai samprotavimai. Galutinį žodį galėtų tarti Konstitucinis Teismas, bet tik tada, jeigu tam būtų reikalas.
Stasys Šedbaras yra Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas.
