Mes, pirmoji valstybė iš naujųjų Europos Sąjungos narių, tapsime Europos kultūros sostine. Siekėme šio titulo nuo 1995-ųjų ir gavome gerą žinią 2005-aisiais. Kokia bus ši istorinė Naujųjų metų naktis? Žinome tai, ką paprastam piliečiui reikia žinoti: kad įvažiavimus į visą Vilniaus senamiestį saugos kariai: ištisas 7 valandas (nuo 21 iki 4 val. ryto ). Sako, tikrins, kad neįsineštume savo petardų... Taip bus atitvertas pagrindinis atidarymo renginys – Gerto Hofo lazerių šou prie Arkikatedros, kuris truks 20 minučių ir kainuos 2,5 mln. litų, užtat bus matomas iš kosmoso. Dar tą naktį bus parodytas modifikuotas svarbiems „Omnitel“ klientams kitados rodytas projektas „Spragtukas“. O gal ir „Spragtuko“ nebus, nes sako, pinigai dar neskirti...
2,5 mln. litų, skirti G.Hofo šou, įsiutins daugelį. Ekspertai.eu apskųs organizatorius prokuratūrai. Naujasis kultūros ministras pasipiktins lėšų švaistymu, bet tai ne jo, o ano ministro darbas, kad toks projektas buvo patvirtintas. O anas ministras paveldėjo iš dar ankstesnio ministro. 2005-2009 metai: kiek Vyriausybių, kiek merų, kiek ministrų ir premjerų...
Kiekvienas, atėjęs į valdžią, užuot perėmęs visą VEKS projektą kaip olimpinį fakelą iš pirmtako rankų, ėmė jį tarsi kokią rupūžę, kuri tepa ir purškia nuodus. Todėl merai tą nemalonų gyvį tuoj mesdavo į vicemerų rankas, ministrai – į viceministrų. Galiausiai susirinkdavo VEKS patariamoji taryba, kažką pakritikuodavo, parekomenduodavo ir viskas likdavo paties VEKS biuro – kelių gerų ir protingų, bet beteisių ir niekam neįdomių kultūros merginų rankose. Kiekviename, kad ir menkiausiame biuro žingsnyje – painios ir joms menkai pažįstamos viešųjų pirkimų procedūros, ekspertai.eu skundai, žiniasklaidos kaltinimai neskaidrumu. O procedūrose ilgainiui dingsta vizija, ne tik noras ją įgyvendinti.
Seniai seniai, kai Vilnius dar tik siekė tapti Europos kultūros sostine, vakariečiai, savo kailiu patyrę šio projekto sunkumus, įspėjo rengėjas: projektas pavyks, jei turėsite stogą. „Stogą?“ – klausė nustebusios merginos. Ar gali būti, kad vakariečiai kalba „Vilniaus brigados" terminais? Taip, stogą, atsakė patyrusieji belgai, vokiečiai, olandai. Ne žemesnį nei valstybės prezidentas ar premjeras. Projektą jis stums per visas politines pelkes. Saugos per vėtras. Suras rėmėją. Turėkite jo mobiliojo telefono numerį. Jo dėka kultūros projektas gali tapti valstybės, o ne jūsų biuro projektu, tik jo globa ir rūpestis leis visa apimtimi įgyvendinti tai, kas įsipareigota paraiškoje ES. Kas yra projekto stogas? Visi žino. Valdovų rūmai iškilo, nes buvo Algirdas Brazauskas.
Mūsų prezidentas kitoks. Nešti fakelą, traukti iš pelkės? Jei tik gali, jis nesiima atsakomybės. O gali jis visada.
Vienintelis aukštas Lietuvos pareigūnas, kuris nesikeitė nuo 2005-ųjų ir turėjo, galėjo, jei būtų norėjęs, nešti Europos kultūros sostinės fakelą per visas politines vėtras, traukti iš pelkių – tai prezidentas Valdas Adamkus. Jo globa, dėmesys galėjo pakylėti kultūrą ir Lietuvos tūkstantmetį susiejusį projektą iki nacionalinės idėjos lygio. Tai galėjo būti ir Lietuvos įvaizdžio, ir valstybės užsienio politikos pagrindinė sudedamoji dalis. „Maža valstybė, didi kultūra“, – toks buvo Austrijos šūkis. Bet mūsų prezidentas kitoks. Nešti fakelą, traukti iš pelkės? Jei tik gali, jis nesiima atsakomybės. O gali jis visada.
Dabar kultūros sostinės merginos, apdrabstytos purvais, apvagintos, užsikasusios po viešųjų pirkimų popieriais ir skundais, be lėšų, be sveikatos eina giljotinos link – 2009-ųjų atidarymo renginių. Naujojo premjero iškviestos ant kilimėlio jos jau nuolankiai reagavo – žinoma, premjere, supratome, ačiū, krizė, mes apkarpysime renginius, taupysime, atsisakysime. Pirmiausia bus atsisakyta Žmonių programos renginių. Tų, kur galėjo dalyvauti bendruomenės, paprasti visos Lietuvos žmonės ir tapti kultūros kūrėjais. Juk šūkis – „Kultūra gyvai“. Bet paprasti žmonės nesiskųs, necyps kaip menininkai, jei jiems neduosi pasireikšti ar nurėši finansavimą. Net ir krizė juk ne pabaiga, o, kaip sako Nomeda Marčėnaitė, geriausias laikas pasireikšti žmonių kūrybingumui. Jam reikia ne lėšų, o jėgų. Reikia noro.
Be ambicingos ir įkvėptos metų programos, be globėjų, be autorių, be rėmėjų, be linksmų suvenyrų, užtvindžiusių miestą ir Europą, be tautos dalyvavimo ir palaikymo, be džiaugsmo ir pasididžiavimo... Dar neprasidėjo 2009-ieji, o visiems jau kažkodėl gėda. Imkite ir pripažinkite, mieli nemieli Lietuvos politikai, kad ėmėmės projekto, kurio nereikėjo imtis. Nuo pat pradžių nebuvo nei noro, nei ambicijų, nei politinės valios. Ir ne krizė kalta, kad savo tūkstantmetį ir gražiausią ES kultūrinę iniciatyvą Lietuva pasitinka su rupūže rankoje.
