Suprantama, kad Lietuvą užplūdę pabėgėliai sukėlė daug emocijų. Mūsų pasimetusias smegenis užplūdo frazės apie žaliuosius žmogeliukus, nelegalius migrantus, Lukašenkos hibridinį ginklą ar ataką prieš Lietuvą. Baimės kurstymo talentai net surado naują misiją Lukiškių kalėjimui ir puolė rinkti taškus į savo politinius krepšelius. O regionų gyventojai puolė savo kūnais blokuoti pabėgėliams vežti skirtus kelius. Mūsų atsakas į iškilusią situaciją paremtas tik baimėmis. Kritinio požiūrio ir diskusijų, kokį kelią rinktis būtų išties teisingiausia, nebuvo nei Seime, nei plačiau visuomenėje. Mes taip didžiuojamės savo demokratija, tad pabandykime į šią situaciją pažvelgti kiek plačiau.
Turbūt girdėjote tokią dviejų žodžių frazę – gerovės valstybė. Paskutiniuose Prezidento rinkimuose išrinkome kandidatą, kuris mums žadėjo tokią valstybę sukurti. Šalį, kurioje būtų puikūs darželiai, mokyklos, universitetai, aukšto lygio medicinos sistema, užtikrinta socialinė paramos sistema ir ori senatvė. Suprantama, kad visi to norime. Tik norėti neužtenka. Norint tokią valstybę sukurti, reikia atlikti daug darbų.
4 greičiausiai mažėjanti šalis pasaulyje
Vienas svarbiausių – išspręsti gyventojų skaičiaus mažėjimo ir populiacijos senėjimo problemas. Galime kiek norime kalbėti apie gerovės valstybę, bet per 30 atkurtos valstybės gyvavimo metų mes netekome 1 milijono arba 27% savo populiacijos, kurią sudarė daugiausia jauni, išsilavinę ir darbštūs žmonės, emigravę iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių.
Nesvarbu, kokios buvo valdžios ir ką jos darė ar žadėjo, kiekvienais metais natūralus gyventojų prieaugis svyravo apie -11,5 tūkstančių gyventojų. Dėl migracijos gyventojų skaičius iki 2019 m. dar papildomai sumažėdavo 21,5 tūkstančio. Vidutiniais metais netenkame apie 33 tūkstančių gyventojų arba maždaug tiek, kiek gyvena mūsų septintame pagal dydį mieste – Marijampolėje.
Lietuvos piliečių dėl emigracijos ir mažo gimstamumo ir toliau mažėja, 2021 m. vėl prognozuojamas neigiamas bendras balansas.
Tiesa, 2019 m. ir 2020 m. visur nuskambėjo, kad Lietuvos gyventojų netgi šiek tiek padaugėjo. Tik retai buvo minima, kad tas augimas buvo labiausiai susijęs su darbininkų iš Ukrainos ir Baltarusijos, kurie pas mus užpildė statybininkų, sunkvežimių vairuotojų ar pramonės darbininkų vietas, imigracija.
Lietuvos piliečių dėl emigracijos ir mažo gimstamumo ir toliau mažėja, 2021 m. vėl prognozuojamas neigiamas bendras balansas. Pagal populiacijos pokytį, kuris 2021 m. vertinimu yra -1,04 %, Lietuva yra 4 greičiausiai mažėjanti šalis pasaulyje (priekyje mūsų yra tik Kuko salos, Moldova ir Latvija). JTO projekcijos rodo, kad iki 2050 m. mūsų šalis susitrauks iki 2,1 mln., o amžiaus pabaigoje net iki 1,5 mln. gyventojų.
Ar išgelbės sidabrinė ekonomika?
Kodėl tai yra labai labai blogai? Dėl visos eilės priežasčių. Pirma, suprantama, kad kuo mažiau dirbančių, tuo sunkiau kurti gerovę šalyje, nes dirbančius užgula didesnė našta. Sunkiau pasirūpinti vyresniais žmonėmis, mokėti jiems orias pensijas, nes nėra iš kur paimti tam lėšų ir senelius prižiūrinčių žmonių. Be to, gyventojų skaičiaus mažėjimas stabdo ekonomikos augimą ir inovacijas. Suprantama, kad mažai kas norės investuoti į tokias šalis, kur vis sunkiau ir sunkiau surasti darbuotojų.
Mažėjant gyventojų taip pat sunkiau pasirūpinti savo esama infrastruktūra ir bazinėmis valstybės paslaugomis. Turbūt pastebėjote uždarinėjamas mokyklas ir ligonines. Taip pat mažėjanti populiacija sumažina ir šalies gynybinius pajėgumus. Visi šie dalykai atsiliepia dar ir šalies gyventojų psichinei sveikatai, todėl tai yra tarsi spiralė žemyn, skatinanti tolesnį gyventojų mažėjimą.
Kadangi ši problema vyksta nuolat, mes išmokome jos nebepastebėti. Netgi tokia praėjusio mėnesio naujiena, kad 250 tūkstančių mūsų piliečių nusprendė likti ir savo gyvenimą susieti su Jungtine Karalyste, nesukėlė kokių nors didesnių reakcijų ar diskusijų. Mes tarsi pasidavėme.
Daugelio pensijos yra žemiau skurdo lygio, taigi be kokio tai darbelio jiems sunku ir prasimaitinti ar nusipirkti vaistus.
Politikai nuolat kalba apie sidabrinę ekonomiką, bet kas tai yra? Vyresni žmonės, kurie gali ir dabar jau dirba. Jei ne darbuose, tai augindami anūkus ar pomidorus turgeliui. Daugelio pensijos yra žemiau skurdo lygio, taigi be kokio tai darbelio jiems sunku ir prasimaitinti ar nusipirkti vaistus. Tad žodžiai „sidabrinė ekonomika“ man reiškia tik darbą iki mirties, o jei nedirbi, tai miršti. Ir tai mums – geriausias pasiūlymas?
Imigracijos politika Vokietijoje ir Švedijoje
Visuomenės senėjimas ir gyventojų skaičiaus mažėjimas nėra unikali problema. Kitos Europos šalys tokias problemas sprendžia per imigraciją. Pavyzdžiui, į Vokietiją kasmet imigruoja apie 1,56 mln. arba net apie 1,9 % Vokietijos populiacijos. Tai ir žmonės iš rytų Europos, ir pabėgėliai iš Sirijos ar Irako, ir migrantai iš Afrikos bei kitų pasaulio kampelių.
Imigracija pildo ir Švedijos populiaciją. 2020 m. duomenimis, net 25,9 % jos gyventojų yra gimę ne Švedijoje. Daugiausia paskutiniais metais į Švediją atvyko iš Indijos, Afganistano, Sirijos, Irako ir Irano. Kitos valstybės, sukūrusios gerovės valstybes, elgiasi panašiai.
Šios šalys mato savo populiacijos tendencijas ir derina savo migracijos politiką, kad šalies populiacija nemažėtų. Tai joms pavyksta. Dėl tokios politikos jos nebankrutavo ar nežlugo, bet augo tiek žmonių skaičiumi, tiek ekonomiškai ir kūrė vis didesnę gerovę savo piliečiams.
Lietuva iki šiol neturėjo jokios imigracijos politikos, nebent laikinų darbininkų iš Ukrainos ar Baltarusijos atvežimą į Lietuvą laikytume imigracijos politika. Bet gal atėjo laikas apie tai pagalvoti?
Integracija
Į mūsų šalį keliauja žmonės, kurių mes neklausiame, ar jie nori išmokti lietuvių kalbos, ar jie turi kokius mums reikiamus įgūdžius, ar jie norėtų čia gyventi ir dirbti. Mes juos sugebame tik uždaryti ir labai skubėdami ruošiame jiems lėktuvus atgal. Koks skirtumas, Lukašenka ar Erdoganas jiems leido atvažiuoti? Tai yra žmonės, kurie ieško galimybių svetur sukurti sau saugesnį ar geresnį gyvenimą, kurio negali rasti savo šalyje. Mums juk turėtų būti nesunku tai suprasti, žinant, kad vos ne kiekvieną Lietuvos šeimą vienaip ar kitaip panašios dilemos yra palietę.
Galbūt pabėgėliai važiavo į Vokietiją ar kitas šalis ir Lietuva turėjo būti tik tarpinė stotelė. Bet pagal ES susitarimus, pabėgėlio statuso galima paprašyti tik toje ES šalyje, į kurią atvykai. Taigi, arba lieki Lietuvoje, arba esi deportuojamas atgal į savo kilmės šalį. Manau, tokiomis sąlygomis didelė dalis norėtų pabandyti integruotis.
Suprantama, mums reikia atsirinkti labiausiai motyvuotus integruotis, su tinkamiausiais įgūdžiais arba galimybėmis įgauti tuos įgūdžius. Paruošti tinkamas programas, sistemas, suteikti pagalbą integracijos metu ir t.t.
Visa tai kainuos daug pinigų, tačiau tai bus daug mažesni pinigai, negu mums kainuoja statyti tvoras, jas saugoti, išlaikyti kalėjimus ir maitinti žmones juose, atlikti visas administracines procedūras išsiuntimui, mokėti už skrydžius atgal, dar sumokėti jų šalims, kad priimtų tuos žmones atgal bei sumokėti reintegracijos kaštus. Svarbiausia, visi šie išleisti pinigai mums niekada ir niekaip nesugrįš. Mes tiesiog savo mokykloms, ligoninėms ar pensijoms skirtus pinigus leisime veždami žmones iš Lietuvos, kurių mums čia vis labiau trūksta.
Gal jau atėjo laikas pamąstyti apie mūsų šalies migracijos politiką? O jei ne dabar, tai kada?
