Sveikatos sistemoje tarpsta visos didžiausios valdiškos paslaugos ir valstybinio finansavimo piktžolės: neefektyvumas, neskaidrumas, uždarumas, vartotojo ignoravimas, konkurencijos suvaržymai, voliuntaristiniai sprendimai dėl finansavimo ir t.t.
Konkurencija medicinoje – tabu
Kaip žinoma, efektyviausias vaistas tokioms problemoms spręsti - finansavimo skaidrumas ir konkurencija. Deja, konkurenciją sveikatos priežiūroje galinti paskatinti privati medicina yra sąmoningai apribojama finansiniais instrumentais. Privačiai medicinai konkuruoti su valstybine trukdo tai, jog būdami apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu pacientai negali pasirinkti gydymo įstaigos, kad gautų finansavimą iš ligonių kasų.
Pinigai seka paskui pacientą tik pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, o antriniame bei tretiniame pinigų takelius vedžioja biurokratai. Be konkurso, be kriterijų tiesiog ima ir išdalija pinigus valstybinėms gydymo įstaigoms, prisidengdami mistiniu „poreikio“ argumentu.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir pati neslepia, kad gydymo įstaigų finansavimas nėra grindžiamas kokiais nors pacientų pasitenkinimo (taigi ir potencialaus pasirinkimo), įstaigų efektyvumo ar lygiateisiškumo pagrindais. Į klausimą, ar bus užtikrintas privačių ir valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumas, pasirašant finansavimo sutartis stacionarinėms paslaugoms 2009 metams, SAM atsako „Ne“.
„Ne“ Sveikatos apsaugos ministerija sako ir bet kokioms kitoms pertvarkoms sveikatos priežiūros srityje, atveriančioms konkurencijos galimybes ar didinančioms paciento pasirinkimo teisę. Neribotą paklausą sveikatos priežiūros paslaugoms ribotų paciento priemokos legalizavimas???? – pasiūlymas senas ir paprastas, logiškas ir pagrįstas, gyvybiškai būtinas, tačiau piktybiškai neįgyvendinamas.
Piktžolės auga netręšiamos
Reformas reikia kurti ir vykdyti. Tai yra sunkus kasdienis darbas, kuris prasideda tuo, jog reikia motyvuoti pavaldinius, kad šie reformos idėją įvilktų į teisinį rūbą, ir baigiasi palaikymo tarp sprendimus priimančių politikų bei socialinių partnerių užtikrinimu. Kur kas lengviau vykdyti „reformas“, kurios juda tarsi savaime. Dažniausiai jos būna arba stumiamos siaurų verslo interesų, arba nenoro pripažinti fundamentalias sveikatos sistemos problemas.
Naujausi pavyzdžiai – Sveikatos apsaugos ministerijos parengtas „Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo priemonių planas“ bei darbo grupės pasiūlymai, kaip subalansuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidas paslaugoms apmokėti. Pirmajame plane šalia geresnių ar blogesnių priemonių sumažinti vaistų kainas dar siūloma reguliuoti vaistų gamybos ir prekybinius antkainius. Kainų reguliavimo virusas, numarintas siekiant reguliuoti maisto produktų antkainius, atgimsta vaistams. Konkurencijos dvasią ketinama išrauti ir vaistų srityje, nes sveikatos sistema tiesiog patologiškai jos nepriima. Nors vaistai ir yra specifinė prekė, kainodaros dėsniai – universalūs. Vaistų, kaip ir bet kokios kitos prekės kainos reguliavimas, neišvengiamai turės skaudžių padarinių – konkurencijos apribojimą dėl mažų rinkos dalyvių išstūmimo, taigi potencialiai aukštesnes kainas, korupciją, skaičiuojant „objektyvią“ kainą, rinkos dalyvių paskatas taikyti maksimalias kainas (nes jos „palaimintos“).
Siūlymai, kaip subalansuoti PSDF išlaidas, apskritai peržengia sveiko proto ribas. Ministro įsakymu siūloma, kad vienas litas iki šiol buvusio įkainio paslaugoms apmokėti paskelbiamas lygus 89 centams. Sveikatos priežiūros paslaugų kainodara ignoruojama – kiek kainuoja sveikatos priežiūros paslauga, ministras nuspręs tiesiog iš akies. Suprantama, kad toks „manevras“ daromas siekiant taupyti. Tačiau net ir esant akivaizdžiam poreikiui taupyti, negalima apsimesti, kad tas pačias paslaugas, kurios kainuoja tiek pat, galima suteikti 11 proc. pigiau. Jei trūksta lėšų, reikėtų pripažinti, kad nebegalima kompensuoti tiek pat vaistų ar suteikti tiek pat paslaugų. Vadinasi, reikėtų mažinti kompensacijos už vaistus dalį, atsisakyti dalies paslaugų finansavimo, arba taikyti priemoką. Tačiau tokie sprendimai – ne piktžolė, kuri auga savaime, tai yra augalas, kurį reikia užauginti.
Vyriausybės programoje numatyta efektyvių priemonių sveikatos priežiūros srityje, tačiau jos nukeltos kadencijos pabaigai, nes prieš rinkimus ko nors reformuoti Lietuvoje tiesiog nebūdinga. Kokias reformas vykdyti sveikatos sistemoje, Vyriausybė lyg ir žino, tačiau pertvarką vilkina, leisdama sveikatos sistemoje gausiai vešėti piktžolėms.
