Tiesa, girdėjome, kad Prezidentas su savo draugais gėjais kartais valgo picas, bet kas šie picų valgytojai – tikri ar išgalvoti – išsiaiškinti taip ir nepavyko.
Toks Prezidento šaltumas, ypatingai turint omenyje, kad 2019 metais prezidentinės rinkiminės kampanijos metu Gitanas Nausėda žadėjo reikalui esant į atlapą įsisegti vaivorykštės spalvų ženklelį, kelia įvairių minčių. Gal mūsų valstybės Prezidentas tiesiog patologiškai bijo atsidurti vienoje nuotraukoje kartu su viešu gėjumi? Regis, šie pasamprotavimai it kortų namelis subyrėjo praėjusią savaitę įvykusio aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimo metu.
Prezidentūroje surengtos iškilmingos NATO lyderių vakarienės metu pirmoji mūsų šalies pora – Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė – prie foto sienelės džiugiai fotografavosi su NATO valstybių vadovais ir jų antrosiomis pusėmis.
Čia mano akis stabtelėjo ties Prezidento ir pirmosios ponios nuotrauka su Liuksemburgo premjeru Xavieru Betteliu su jo sutuoktiniu Gauthieru Destenay‘iu. Taip – du susituokę vyrai. Gėjai. Ne lateksiniais kostiumais apsirengę „Love Parade“ dalyviai, o kostiumuotas valstybės politikas ir jo sutuoktinis. Vakarų pasaulyje gan įprastas ir normalus dalykas.
Man labai įdomu, ką tą akimirką galvojo mūsų valstybės Prezidentas ir pirmoji ponia? Ar jie galvojo, kad fotografuojasi su šeima? O gal su pora, sudariusia „jungtinės veiklos sutartį“? Ar šiuos asmenis sieja santuokinis, o gal tik „artimas ryšys“? Kaip į šiuos asmenis reikėtų kreiptis – „sutuoktiniai“, „partneriai“ ar „gyvenimo kompanionai“?
O jei Prezidentui reikėtų įvertinti, ar šie du vyrai gėjai yra suderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-uoju straipsniu, kuris santuoką apibrėžia kaip vyro ir moters sąjungą? Galbūt reikėtų užsakyti visuomenės nuomonės apklausą, ką lietuviai mano apie Liuksemburgo premjerą ir jo sutuoktinį? O gal paprasčiausiai reikėtų juos palikti ramybėje?
Praėjusią savaitę Vilniuje vykusio aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimo metu apskritai galėjo pasirodyti, kad Lietuva yra aukštumoje. Nuo sklandžiai angliškai kalbančių valstybės vadovų, nuo pagaliau besišypsančios ir besidžiaugiančios, kad neatsistatydino, premjerės, nuo per CNN ir BBC linksniuojamo mūsų sostinės pavadinimo „Vilnius“, iki Ukrainos Prezidentui Lukiškių aikštėje skanduojančios minios ir vasaros kaitroje daugiatūkstantinėje eilėje išgirsti JAV Prezidento kalbą laukiančių jaunų žmonių.
Geopolitinius NATO viršūnių susitikimo rezultatus dar įvertins laikas, o tai, kad mes, kaip valstybė, tas dvi dienas žėrėjome it deimantas Vakarų pasaulio karūnoje, yra šiandieninis faktas.
Tokiomis akimirkomis geriausiai pasimato ir Lietuvos potencialas, kurį kiekvieną paprastą dieną – rankas iki alkūnių sukišus į nesibaigiančias diskusijas, „kompromisų paieškas“ ir dešimtmečiais nesprendžiamus žmogaus teisių klausimus, kuriuos Vakarų pasaulis jau seniai išsprendė, o Ukraina sprendžia karo metu – pamatyti kartais būna beprotiškai sunku.
NATO viršūnių susitikimo metu niekam nebuvo įdomios širinskienės, abramikienės ar žemaitaičiai bei jų homofobiniai ir antisemitiniai svaičiojimai. Tačiau vos tik užges tarptautinių renginių šviesos, praeis tingios vasaros kaitros mėnesiai ir Seimas it į mokyklą po vasaros atostogų sugrįš į rudens sesiją, prasidės tos pačios diskusijos apie tai, kad „dabar ne laikas“ ir „mes dar nepasiruošę“.
Seimas rudens sesijoje paskutinį – trečiąjį – kartą priėmimo stadijoje balsuos dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto. Šis kompromisinis įstatymas kartu gyvenančioms, tačiau nesusituokusioms tiek skirtingos, tiek tos pačios lyties poroms suteiktų eilę teisių ir pareigų, kurių jos šiandien paprasčiausiai neturi (pavyzdžiui, teisę paveldėti be papildomų mokesčių). Tai praktiniai šio įstatymo taikymo aspektai. Deja, politikoje visiems įdomūs ne skaičiai, o ideologiniai principai.
Civilinės sąjungos įstatymo projektas tapo mūšio, kuriame per pastaruosius trejus metus spėjo sudalyvauti visi (kas netingėjo!), lauku. Nuo Seimo narių iki Prezidento, nuo Bažnyčios iki maršistų, nuo nevyriausybininkų iki užsienio valstybių ambasadorių. Aš noriu šitą mūšį užbaigti, nes tam jau atėjo laikas.
Visi, sprendžiantys dėl šio įstatymo likimo, savo nuomonę šiuo klausimu jau yra susiformavę, ją pakeisti argumentais ir faktais vargu ar įmanoma, o kai kurie iš mūsų yra net ir įsikasę į apkasus su tariamais automatais ir granatomis tai nuomonei apginti. Priimti šį įstatymą Seime, balsuojant dėl jo trečiąjį kartą, yra visų progresyvią ir vakarietišką Lietuvą matančių Seimo narių atsakomybė ir pareiga.
Seime, balsuojant dėl jo trečiąjį kartą, yra visų progresyvią ir vakarietišką Lietuvą matančių Seimo narių atsakomybė ir pareiga.
Mes tą darbą dirbome, dirbsime ir nudirbsime taip, kaip nudirbome praėjusių dviejų balsavimų metu.
Priėmus Civilinės sąjungos įstatymą Seime, galutinį žodį dėl šio įstatymo likimo tars Lietuvos Respublikos Prezidentas. Aš, kiekvieną kartą paklaustas, it užsikirtusi plokštelė kartoju, kad, matydamas vakarietišką Prezidento orientaciją, neturiu nė menkiausios abejonės, kad jis šį įstatymą pasirašys.
Matydamas Prezidento, pirmosios ponios ir Liuksemburgo premjero su sutuoktiniu bendrą nuotrauką irgi sunkiai įsivaizduoju, kaip Prezidentas galėtų pagrįsti savo sprendimą šį trejų metų mūšio lauką dėl įstatymo priėmimo padegti napalmu iš naujo. Todėl esu tikras, kad jis įstatymo nevetuos.
Valstybės ir valstybės politikų lyderystė nėra suorganizuoti reikšmingą dviejų dienų trukmės tarptautinį susitikimą, kurio metu „padažant lūpas“ paasfaltuojamos aptrupėjusios Vilniaus gatvės ir užsienio svečiausiais parodoma geriausia, ką turime. Valstybės ir valstybės politikų lyderystė yra eiti ta kryptimi, kur yra šviesa, tiesa ir gėris. O kai dar turi nemažai draugų ir sąjungininkų, kurie su tavimi kovoja toje pačioje pusėje, šią kovą laimėti negali būti taip sunku. Tepadeda jiems ir mums.
