Visgi tikrovė kiek kitokia – BVP per capita augimas neparodo aiškių tendencijų, kaip keičiasi eilinio Lietuvos piliečio pragyvenimo lygis, o kartu tai neatspindi iššūkių, kylančių verslui bei šalies ekonomikai vidutinėje ir ilgojoje perspektyvoje.
Svarbiausias šių išbandymų – vidutinių pajamų spąstai – neleidžiantis mums pasiekti Vakarų Europos, Skandinavijos ir kitų išsivysčiusių šalių gerovės lygio. Kas yra šie spąstai ir kodėl iš jų sėkmingai ištrūko „Azijos tigrai“, o Graikija, Portugalija ir nemažai kitų šalių, įkliuvo visam laikui?
1950 m. prasidėjęs spartus globalios ekonomikos augimas leido nemažai daliai valstybių pasiekti vidutinių pajamų lygį. Nuo XX a. vidurio dauguma besivystančių valstybių tarptautinėje rinkoje sugebėjo konkuruoti gausiu skaičiumi dirbančiųjų, pigia gamyba bei technologijų importu iš labiau išsivysčiusių valstybių. Darbo našumą šioms šalims, tarp kurių atkūrusi nepriklausomybę atsidūrė ir Lietuva, pavyko išauginti darbuotojams masiškai perėjus iš žemės ūkio į gamybos sektorių.
Anot ekonomisto Barry Eichengreeno studijos, valstybės, nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio patyrusios milžinišką ekonominį šuolį bei pasiekusios 12–16 tūkst. JAV dolerių BVP vienam žmogui lygį, staiga sustoja augti. Kitaip tariant, daugeliui išsivysčiusių pasaulio valstybių šis rodiklis žymi ribą, kurią peržengti pavyksta vienetams.
Valstybei pasiekus minėtą BVP vienam gyventojui ribą, prarandamas visuotinis pigios gamybos konkurencinis pranašumas. Taip įvyksta, nes sparčiai kyla atlyginimai ir dėl to reikšmingai išauga prekių bei paslaugų kainos. Augantys gamybos kaštai savo ruožtu reikšmingai išaugina eksportuojamų gaminių kainas (bet ne kokybę) ir tai tampa pagrindine eksporto apimčių mažėjimo priežastimi.
Papildomi stabdžiai šalies ekonomikai įsijungia sustojus masinei nekvalifikuotų ir žemos kvalifikacijos dirbančiųjų migracijai tarp skirtingų ūkio sektorių. Taip valstybė pasaulinėje rinkoje nustoja konkuruoti žema prekių ir paslaugų kaina, bet kartu ir nepasiūlo kokybiškesnių prekių ir paslaugų, už kurias užsienio pirkėjai sutiktų mokėti daugiau. Į vidutinių pajamų spąstus pakliuvusių valstybių vietą netrunka užimti žemesnius gamybos kaštus galinčios pasiūlyti valstybės.
Pasaulinė statistika rodo, kad smarkiai išaugo žmonių, gyvenančių vidutinių pajamų spąstų užkluptose valstybėse, skaičius. Šioms tendencijoms daugiausia įtakos turėjo pokyčiai didžiosiose Azijos ekonomikose – Kinijoje ir Indijoje.
Mūsų nelaimei, gyvename valstybėje, kuri yra vos ne idealus šalies, patekusios į vidutinių pajamų spąstus, pavyzdys. Prieš kurį laiką dėl aukščiau išvardintų priežasčių sparčiai augusi mūsų valstybės ekonomika šiandien nebeauga anksčiau prognozuotais tempais. Lietuvos ekonomikoje dominuoja žemos pridėtinės vertės sektoriai – tik iki 15 proc. mūsų privataus sektoriaus sudaro žinioms imlios paslaugos. Aukštos pridėtinės vertės eksporto rodikliuose užimame paskutiniąsias vietas Europos Sąjungoje. Tik 21 proc. mūsų eksporto sudaro aukštos pridėtinės vertės prekės ir paslaugos, o tai yra priešpaskutinė vieta ES. Pagal vidutinės ir aukštos pridėtinės vertės eksportą su 34 proc. esame treti nuo galo.
Pagal naujausius tradingeconomics.com duomenis, Lietuvos BVP vienam gyventojui siekia kiek daugiau nei 15 tūkst. JAV dolerių. Esame tipinis valstybės vidutinių pajamų spąstuose pavyzdys.
Pagal Pasaulio banko duomenis, nuo 1960 m. tik kas dešimtai į vidutinių pajamų spąstus patekusių valstybių pavyko modernizuoti ekonomiką ir taip ištrūkti iš susidariusios padėties.
Sprendimai įmanomi
Kaip rodo iš šių spąstų išsivadavusių valstybių patirtis, pirmasis žingsnis turėtų būti nukreiptas į inovacijų politiką. Nuo gerųjų patirčių kopijavimo turėtų būti pereinama prie ekonomikos, kurios pagrindas – individuali ir originali kūryba. Tą paskatinti įmanoma valstybės investicijas nukreipiant į pažangiąsias technologijas, ir taip skatinant galimybes skleistis intelektualiniam potencialui bei kurti aukštos pridėtinės vertės prekes ir paslaugas.
Moderniausia komunikacijos infrastruktūra taip pat yra kertinis momentas, panaikinantis valstybių sienas, suteikiantis vertingų žinių, mažinantis tarptautinių susitarimų ir transakcijų kaštus bei sudarantis palankias sąlygas užsienio investicijoms. Airijos ir Izraelio fenomenai atspindi, jog savalaikis ir strategiškas valstybės išteklių nukreipimas į inovacijas bei technologijų plėtrą greitai ir reikšmingai išaugina pragyvenimo lygį visiems dirbantiesiems.
Tarptautinės ekonominės organizacijos (pavyzdžiui, EBPO) išskiria ir daugiau sėkmingai ekonomikai būdingų bruožų. Vienas jų – darbo rinkos lankstumas. Lankstūs darbuotojo ir darbdavio santykiai, darbuotojų gebėjimas greitai keisti darbo vietą – tai kelias link dinamiškos ekonomikos, kurioje eilinis darbuotojas nebijo iššūkių, geba greitai keisti profesiją ir prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios darbo rinkos.
Vienos iš sėkmingiausiai su vidutinių pajamų spąstais kovojusių valstybių buvo vadinamieji „Azijos tigrai“ (Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras ir kt.). Siekiant sukurti stimulą privačiam sektoriui įsitraukti į inovacijų plėtrą, šios šalys įtvirtino intelektualinės nuosavybės teisių apsaugą. Tai, anot Pasaulio banko, buvo tvirtas pagrindas į technologijų ir inovacijų importą orientuotas valstybes paversti pasaulyje garsiomis technologijų ir inovacijų eksporto galiūnėmis.
Kova su vidutinių pajamų spąstais turi būti kompleksinė – tai yra ne tik ekonominės politikos klausimas, bet ir švietimo bei socialinės politikos dalis. Lietuva neišlips iš vidutinių pajamų spąstų neinvestuodama į geriausią, ką turime – intelektualius, kūrybingus ir žinių turtingus savo žmones. Dėl šios priežasties švietimo sistemos pertvarka yra viso ko ašis. Šiame kontekste nenoriu leistis į diskusijas dėl šiandien skambančios aukštojo mokslo reformos. Užteks paminėti vieną faktą: stipriausių pasaulyje ekonomikų patirtis rodo, jog kūrybingumą technologijų ir inovacijų srityje įgalinanti švietimo sistema yra tai, nuo ko atsispiria vidutinių pajamų spąstuose įstrigusios valstybės.
Vidutinių pajamų spąstų įmanoma išvengti, jei valstybei užteks politinės valios nuosekliai įgyvendinti strategines reformas. Šalia minėtos švietimo pertvarkos, viešojo sektoriaus reformos, institucinės aplinkos gerinimas ir regionų politikos pertvarkymas turėtų būti įgyvendinta paeiliui. Nors valstybei būtinų darbų sąrašas sklidinas, tačiau šie klausimai – neatidėlioti, kurie lems, ar Lietuvoje kada nors gyvensime taip gerai kaip Vakaruose.
Tadas Langaitis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
