Parduotuvėse baltojo cukraus buvo galima nusipirkti nemokant nė 50 euro centų už kilogramą, kai didmeninėje Europos rinkoje šios žaliavos kaina svyravo apie 35 euro centus. Tačiau ką reiškia šis kritimas ir kaip ilgai džiaugsis saldėsių mėgėjai?
Rekordiškai per dvejus metus daugiau nei perpus smukusi cukrus kaina yra tarptautinėje rinkoje vykstančių reiškinių padarinys. Verta prisiminti 2015–2016 metus, kai po vieno stipriausių Ramiojo vandenyno istorijoje El Nino srovių pasikeitimo Aziją nusiaubė sausros. Nukentėjus Indijai ir Tailandui, antrajai ir ketvirtajam pagal dydį pasaulio cukraus gamintojams, šios žaliavos gamyba labai susitraukė. Pasiūlai mažėjant, cukraus kaina pasaulyje šovė aukštyn.
Tačiau, kaip įprasta, blogus metus keičia geresni. Minėtose valstybėse cukraus gamyba atsigavo jau po metų, o šiemet ji apskritai rekordinė. Be to, prie cukraus atpigimo prisidėjo ir Europos Sąjungos sprendimas nuo 2017 metų rudens panaikinti cukraus gamybos kvotas. Pernai, prieš cukrinių runkelių sėją, šios žaliavos kaina ES buvo daugiau nei ketvirtadaliu didesnė, palyginti su dabartine, ir 2017–2018 metais (jie cukraus rinkoje skaičiuojami nuo spalio 1-osios iki rugsėjo 30-osios) cukraus gamyba Europoje ūgtelėjo 16 procentų.
Vis dėlto europiečiai dėl to nepradėjo valgyti daugiau saldumynų – tiesą sakant, Senajame žemyne cukraus vartojimas beveik nedidėja, − todėl beveik visa perteklinė produkcija buvo eksportuota. Europos Komisijai atsisakius kvotų ir nesiimant intervencijų į rinką, žaliavinio cukraus kaina Europos Sąjungoje priartėjo prie pasaulinės – smuko iki dešimtmečio dugno.
Tokia padėtis gali džiuginti vartotojus ar konditerijos įmones, pingančios pagrindinės žaliavos sąskaita galinčias kompensuoti kitų veiklos kaštų didėjimą. Tačiau cukraus gamintojams metas išties nelengvas. Didžiausios Europos cukraus gamybos įmonės „Südzucker“ ir „Nordzucker“, užimančios apie 40 proc. Senojo žemyno rinkos, įspėja: kainai nekylant, cukraus gamyba šiemet būsianti nuostolinga, ir to nepavyks išvengti net mažinant gamybos sąnaudas.
Senajame žemyne cukraus vartojimas beveik nedidėja, − todėl beveik visa perteklinė produkcija buvo eksportuota.
Pavojaus varpas garsiai skamba mažiesiems cukraus gamintojams, neturintiems išteklių sulaukti kylančių kainų. Jei „žiema“ rinkoje užsitęs, dalis smulkiųjų gamintojų greičiausiai žlugs. Už cukrinius runkelius ūkininkams mokėti mažiau – taip pat ne pati geriausia išeitis: tai tik dar labiau paskatins juos pradėti auginti kitas kultūras. Šie procesai vyksta ir Lietuvoje: ES atsisakius gamybos kvotų, dalis ūkininkų atsisako auginti runkelius ir renkasi labiau apsimokančias kultūras.
Panašu, kad ir dietologai, ir gamintojai jau gali kiek lengviau atsikvėpti: rugsėjį pasaulio biržose cukraus kaina pagaliau stabilizavosi ir atsiplėšė nuo vasaros pabaigoje pasiekto dugno. Kainos smukimą rugsėjį sustabdė pranešimai apie dėl sausrų sumažėjusią cukraus gamybą Brazilijoje, kuri yra didžiausia šios žaliavos gamintoja pasaulyje.
Prognozuojama, kad 2018–2019 metais cukraus gamyba pasaulyje bus keliais procentais mažesnė. Tačiau kainos tai neturėtų ypač paveikti, nes rinkoje vis tiek liks perteklius dėl gero, kaip tikimasi, derliaus Azijos šalyse. Tačiau ir tai gali keistis.
Meteorologai vis garsiau ima kalbėti apie El Nino sugrįžimą. Šie pokyčiai pasikartoja kas kelerius metus ir vis labiau tikėtina, kad kitąmet El Nino vėl smogs. Jei taip nutiks, sausesni orai cukranendrių auginimo regionuose Azijoje turėtų neigiamos įtakos derliui po vienerių ar dvejų metų.
Apskritai žaliavų kaina istoriškai juda cikliškai dėl rinkoje veikiančių paklausos ir pasiūlos dėsnių. Taigi žema žaliavos kaina sumažina jos pasiūlą rinkoje, o tai savo ruožtu vėl paskatina kainos kilimą. Tad nors artimiausiais mėnesiais cukraus kaina veikiausiai vis dar primins smaližiaus sapną ir bus istoriškai žema, šis periodas artėja prie pabaigos: kaina neturėtų tapti žemesnė negu rugpjūtį.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis ekonomistas.
