Sparčiai didėjantis vidutinis darbo užmokestis šalyje rodo, kokią įtaką darbo rinkoje daro darbuotojų trūkumas ir palanki vidaus bei išorės ekonominė padėtis, dėl kurios dauguma įmonių visgi gali mokėti daugiau savo darbuotojams. Be to, darbuotojų lūkesčiai dėl didesnės algos spartėja, todėl atsiranda taip vadinamoji algų ir kainų augimo spiralė.
Antrą ketvirtį vidutiniam metiniam vidutinio atlyginimo pokyčiui šalyje įtaką vis dar darė tai, kad minimali mėnesio alga (MMA) buvo 30 eurų, arba 8,6 proc. didesnė negu prieš metus. Tiesa, vidutinis darbo užmokestis augo sparčiau negu MMA, todėl tiesioginių darbo jėgos ir pasiūlos veiksnių įtaka buvo svaresnė. Beje, per metus beveik visose Lietuvos savivaldybėse sumažėjo mažiau negu MMA gaunančių asmenų skaičius, o tai yra vienas iš požymių, kad šešėlis darbo rinkoje po truputį mažėja.
Realusis darbo užmokestis padidėjo 6 procentais
Atlyginimas atskaičius mokesčius antrą ketvirtį padidėjo 9,7 proc. dėl šių metų sausio 1 dieną nuo 200 iki 310 eurų padidėjusio maksimalaus neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) ir nuo 100 iki 200 eurų pakelto papildomo NPD už kiekvieną auginamą vaiką. Realusis darbo užmokestis augo 6 proc., arba lėčiau negu pirmą ketvirtį dėl spartesnės infliacijos mūsų šalyje.
Suprantama, vidutinis darbo užmokesčio augimas nereiškia, kad atlyginimas per metus padidėjo visiems ir vienodai. Pavyzdžiui, darbo užmokestis Vilniuje ir toliau augo sparčiau negu likusioje Lietuvoje. Be to, vidutinis darbo užmokestis nereiškia, kad 50 proc. darbuotojų uždirba daugiau, o likusieji − mažiau negu vidutinę algą. Darbo užmokesčio mediana Lietuvoje yra maždaug 18 proc. mažesnė negu vidutinis darbo užmokestis. Tikėtina, kad didesnį negu vidutinį darbo užmokestį, t. y., 839 eurus per mėnesį, šalyje gauna maždaug 35–40 proc. dirbančiųjų šalyje.
Valstybės sektoriuje mediana ir vidutinis darbo užmokestis skiriasi maždaug 10 proc., o privačiame sektoriuje šis skirtumas didesnis negu 20 proc., tad valstybės sektoriuje darbo užmokestis dėl jo nustatymo reguliavimo pasiskirstęs tolygiau. Kita vertus, valdžios institucijoms vis sudėtingiau išsaugoti geriausius darbuotojus ir pritraukti naujų, kai algos privačiame sektoriuje auga daug sparčiau negu valstybės. Privačiame sektoriuje Lietuvoje per metus vidutinis darbo užmokestis padidėjo 10,2 proc., o valstybės – 8,6 procentais.
Antrą metų pusmetį darbo užmokestis augs lėčiau
Įsisukusi algų ir kainų spiralė nesustos greitai suktis ir artimiausiu metu, jeigu lūkesčiai dėl infliacijos bei algų didėjimo nemažės ir Europos Sąjungos ekonomikos plėtra nelėtės. Šalies ekonomika yra sveikesnė, kai rinkos dalyvių lūkesčiai dėl kainų ir algų būna racionalūs, ne „kosminiai“, o darbo rinkoje yra pusiausvyra tarp darbuotojų ir darbdavių derybinės jėgos. Akivaizdu, kad lūkesčiai priklauso nuo daugelio dalykų, tačiau ir valdžios rankose yra priemonių, galinčių formuoti žmonių lūkesčius darbo rinkoje. Tokie veiksmai kaip spartesnis darbuotojų skaičiaus mažėjimas valstybės sektoriuje, aktyvesnis bedarbių grąžinimas į darbo rinką, mūsų tautiečių susigrąžinimas iš užsienio ar didesnė žmonių iš trečiųjų šalių pasiūla pagerintų darbo rinkos pusiausvyrą ir subalansuotų lūkesčius. Beje, teoriškai algų ir kainų spiralės padariniai yra tuo švelnesni, kuo didesnė konkurencija prekių ir paslaugų rinkoje, o jos Lietuvoje daugelyje verslo sektorių išties trūksta. Beje, infliacijos lūkesčiai yra palankūs daugeliui įmonių trumpuoju laikotarpiu – kuo žmonės labiau baiminasi kainų augimo, tuo jie daugiau vartoja dabar.
Darbo užmokestis antrą metų pusmetį augs šiek tiek lėčiau dėl tiesioginės MMA įtakos išnykimo. Nėra abejonių, kad ateinančiais metais MMA vėl didės ir veikiausiai po derybų bus susitarta dėl MMA didinimo 30–40 eurų. Beje, nemažą įtaką ateinančių metų atlyginimų į rankas augimui turės ir tai, ar Seime pasiseks patvirtinti Vyriausybės siūlomus mokesčių pakeitimus, kurių vienas iš svarbiausių punktų yra NPD sulyginimas su minimalia mėnesio alga.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas.
