Pernai aplenkėme Portugaliją, imame tolti nuo Estijos ir Slovakijos bei artėti prie Slovėnijos ir Čekijos. Žinoma, vienam gyventojui tenkantis BVP nėra tobulas pragyvenimo lygio rodiklis, nes neparodo, kaip pasiskirsto pajamos šalyje. Todėl nenuostabu, kad šiuo rodikliu gyventojai retai pasitiki ir pragyvenimo lygį Lietuvoje, palyginti su jo lygiu kitose šalyse, vertina pagal gaunamą darbo užmokestį ar pensiją. Oficialus vidutinis darbo užmokestis šalyje vis dar yra trečias nuo galo ES.
Dideli pokyčiai lyginant Lietuvos BVP ar kitų pajamų rodiklius su kitų ES šalių atitinkamais rodikliais mūsų naudai atsiranda dėl svarbaus elemento – perkamosios galios standarto. Atsakymas, kodėl reikia naudoti perkamosios galios standarto matą, nesudėtingas – norint įvertinti realiąsias pajamas, būtina atsižvelgti į šalių kainų lygio skirtumus. Iš dviejų šalių, kuriose gyventojų pajamos panašios, didesnis pragyvenimo lygis bus tos šalies, kurios kainų lygis yra žemesnis. Naujausiais duomenimis, Lietuvoje 2017 metais kainų lygis buvo 63 proc., Latvijoje 69 proc., Estijoje 76 proc., o Portugalijoje 81 proc. ES kainų lygio vidurkio.
Tad tai, kad Lietuva teoriškai lenkia Estiją ar Portugaliją pagal vienam gyventojui tenkantį BVP pagal perkamosios galios standartą, susiję su tuo, kad kainų skirtumai šalyse yra didesni negu nacionalinių pajamų skirtumai (kainos Lietuvoje 2017 metais buvo 17 proc. mažesnės negu Estijoje ir 22 proc. negu Portugalijoje, o pagal to meto kainas Lietuvos BVP vienam gyventojui buvo mažesnis atitinkamai tik 15 ir 21 proc.)
Tačiau lazda visada turi du galus – mažesnės sveikatos ir švietimo paslaugų kainos yra dėl palyginti mažesnių negu kitose šalyse medikų ar mokytojų atlyginimų.
Baltijos šalyse prekių kainų skirtumai yra mažesni negu paslaugų kainų. Vidutinis prekių kainų lygis mūsų regione vis labiau artėja prie vidutinio kainų lygio ES šalyse – Lietuvoje vidutinės vartojimo prekių kainos 2017 metais buvo 82 proc., Latvijoje 89 proc., o Estijoje 92 proc. ES vidurkio. Nors paslaugų kainos Lietuvoje pastaruoju metu auga sparčiau negu prekių, tačiau jos vis dar palyginti gerokai pigesnės negu Europoje – paslaugų kainų lygis 2017 metais buvo 47 proc. ES vidurkio ir gerokai nusileido kitoms Baltijos šalims.
Pagrindinė to priežastis – mūsų šalies paslaugų sektoriuje vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis negu Latvijoje ir Estijoje. Mažesnis paslaugų kainų lygis yra susijęs ir su pigesnėmis sveikatos ir švietimo, kurias daugiausiai teikia valstybės sektorius, paslaugomis. Tačiau lazda visada turi du galus – mažesnės sveikatos ir švietimo paslaugų kainos yra dėl palyginti mažesnių negu kitose šalyse medikų ar mokytojų atlyginimų. Ir ateityje dėl augsiančio vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje sparčiau didės paslaugų, o ne prekių kainos.
Reikia priminti, kad šalyje sukurtą BVP daugiausia išsidalina samdomi darbuotojai (jie gauna darbo užmokestį), savarankiškai dirbantys asmenys (pajamos iš individualios veiklos) ir kapitalo savininkai (pavyzdžiui, įmonių akcininkai, kuriems tenka įmonių uždirbtas pelnas). Lietuvoje 2017 metais darbo jėgos pajamos sudarė 44,1 proc. BVP, arba 2,5 proc. punkto mažiau negu Latvijoje ir 4,6 proc. punkto mažiau negu Estijoje.
Skirtumas pastaraisiais metais mažėjo, tačiau vis dar mažiausia darbo jėgos dalis BVP pajamų struktūroje yra susijusi su palyginti dideliu mūsų šalyje savarankiškai dirbančių asmenų (tų, kurie nesamdo kitų darbuotojų) skaičiumi ir didele šešėlinių pajamų dalimi. Nereiktų pamiršti ir mūsų ekonomikos struktūrų skirtumų – Lietuvoje mažiausios pridėtinės vertės sektoriai (prekyba, transportas, žemės ūkis) vis dar sudaro palyginti didesnę negu Estijoje ar Latvijoje ekonomikos dalį, o juose mokama vidutinė alga yra mažesnė negu, pavyzdžiui, IT, finansų, ar valdymo paslaugų sektoriuose.
Be to, dėl įvairių apmokestinimo formų (kurios būtent populiarios prekybos, transporto, žemės ūkio sektoriuose), suteikiančių galimybių mokėti mažiau mokesčių negu pagal samdomo darbo sutartis, surenkama palyginti mažiau mokesčių į šalies biudžetą, o visa tai lemia, kad iš valdžios sektoriaus pajamas gaunantys asmenys, tokie kaip pensininkai, tikrai nesijaučia gyvenantys geriau negu Estijoje ar Portugalijoje.
Ir ateityje dėl augsiančio vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje sparčiau didės paslaugų, o ne prekių kainos.
Nors vienam gyventojui tenkantis BVP pagal perkamosios galios standartą nieko nereiškia daugeliui gyventojų, tačiau tarptautinėms organizacijos šis gerėjantis rodiklis tampa įrodymu, kad lietuviai gyvena vis geriau. Pavyzdžiui, dėl didėjančio rodiklio Lietuvai mažėja ES sanglaudos politikos finansavimas, nors akivaizdu, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis labai netolygus ir geografiškai (Vilniuje BVP vienam gyventojui jau seniai viršija ES vidurkį), ir pagal gyventojų amžių.
Kita vertus, viskas yra mūsų pačių ir mūsų išrinktos valdžios rankose siekiant, kad teoriškai geresnis pragyvenimo lygis negu Estijoje ar Portugalijoje būtų kuo tolygesnis ir kad kuo daugiau žmonių galėtų pasakyti, jog gyvena geriau negu eilinis estas ar portugalas.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas.
