Tokie pokyčiai yra panašūs į buvusius ankstesnį ketvirtį ir rodo, kad stabiliai mažėjantis nedarbas, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, minimalios mėnesio algos (MMA) augimas, kai kurių šešėlinių darbo pajamų legalizavimas buvo palankūs vidutinio darbo užmokesčio augimo tęstinumui.
Ateinančiais 2017 metais sunku toliau tikėtis tokio spartaus atlyginimų augimo vien dėl to, kad nuo sausio 1 d. MMA nebus keičiama. Jos didinimas turėjo gana didelę įtaką vidutinio darbo užmokesčio augimui per paskutinius dvejus metus.
Kita vertus, daugelis darbo rinkos dabartinių problemų nedings ir, jeigu nebus netikėto ekonomikos sukrėtimo dėl išorės veiksnių, kitais metais dar paaštrės. Pastaruoju metu visuomenėje vis labiau auga darbuotojų ir verslininkų priešinimas pastariesiems verčiant kaltę dėl laikomo žemo darbo užmokesčio šalyje ir dėl to nemažėjančio emigracijos masto. Šie santykiai 2017 metais gali dar paaštrėti vykstant deryboms su naująja valdžia dėl svarstomo atidėti naujojo darbo kodekso pataisų, o kompromisų ieškojimas gali paskatinti vidutinio darbo užmokesčio augimą.
Viena vertus, vykstančios karštos diskusijos padės priartėti prie galimų realių veiksmų sprendžiant abiem darbo rinkos pusėms svarbius ne tik dabartinius klausimus, bet ir tuos, kurie iškils po keleto metų, pavyzdžiui, dar didesnio darbo jėgos trūkumo dėl nepalankių demografinių pokyčių.
Daugiausia darbo užmokestį pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – trečią ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,5 proc. didesnis negu prieš metus.
Tad valdžios aktyvus ir konstruktyvus dalyvavimas galvojant apie būsimą naudą žmonėms ne ketveriems metams, o ilgesniam laikui, yra labai svarbus. Kita vertus, bet koks neadekvatus persūdymas sprendžiant darbo rinkos iššūkius, gali dar labiau pabloginti situaciją. Pavyzdžiui, dėl netolygiai didėjančio darbo užmokesčio, kai darbo našumas neauga, mažėtų šalies konkurencingumas tarptautinėje rinkoje ir neišvengiamai didėtų infliacija.
Tai, kad Lietuvoje gaunamas atlygis į rankas vis dar 20 eurų mažesnis negu Latvijoje, nepaisant tam tikrų ekonomikos ir mokesčių skirtumų, rodo, kad darbo užmokestis vis dėlto gali dar didėti. Būtini ir darbuotojų kvalifikacijos pokyčiai, tačiau jie vyksta lėtai ir duoda vaisių ne iškart. Beje, nereikia dabartinių darbo rinkos pokyčių vertinti vien tik neigiamai – Lietuvoje darbo užmokestis į rankas sparčiai artėja prie Latvijos lygmens. Tikėtina, kad 2017 metų pradžioje darbo užmokestis abiejose šalyse susilygins. Be to, nedarbas mūsų šalyje yra daug mažesnis negu Latvijoje ir toks pat kaip Estijoje.
Žinoma, ne visiems darbuotojams Lietuvoje darbo užmokestis per metus padidėjo – vieniems jis nekito, kitiems padidėjo nedaug, o kai kam augo daug sparčiau, negu didėjo vidutinis darbo užmokestis šalyje.
Rinkoje trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos, vis dažniau žmonės siekia didesnės algos keisdami darbovietę. Visgi akivaizdu, kad tik nedaugelio darbuotojų darbo užmokestis į rankas per metus mažėjo, nes per pastaruosius metus didėjo ir MMA, ir neapmokestinamųjų mėnesio pajamų dydis (NPD). Beje, NPD sparčiai augs ir 2017 metais (nuo 200 iki 310 eurų), tad galima tikėtis, kad mūsų šaliai 2016–2017 metais pavyks užleisti ne tokią jau mielą pirmą vietą Europos Sąjungoje pagal didžiausią pajamų nelygybę.
Kaip ir ankstesniais ketvirčiais, daugiausia darbo užmokestį pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – trečią ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,5 proc. didesnis negu prieš metus. Tokiam augimui didžiausią įtaką turėjo nuo liepos 1 dienos dar padidinta MMA ir sunkėjančios naujų darbuotojų paieškos dėl norinčių dirbti šiame sektoriuje trūkumo.
Gana neblogą apdirbamosios pramonės padėtį rodo didėjantis dirbančiųjų skaičius nepaisant 9,3 proc. padidėjusio vidutinio darbo užmokesčio per metus. Nors gamybos įmonės pastaruoju metu daug investuoja į darbo našumo didinimą, darbo užmokestis auga sparčiau negu našumas, tad apdirbamosios pramonės pelningumui didėjantis vidutinis darbo užmokestis darys neigiamą įtaką.
Ne pirmą ketvirtį privačiame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis augo greičiau negu valstybiniame, kuriame algos būdavo didesnės, todėl atlyginimų skirtumas baigia išnykti. Šios tendencijos atskleidžia seną ir opią problemą – valstybės sektoriuje darbuotojų skaičius nemažėja, darbo veiklos efektyvumas neauga, daug lėšų skiriama neefektyviai infrastruktūrai išlaikyti. Kadangi įstatyme nustatyti darbo užmokesčio fondo apribojimai, didelių vidutinio darbo užmokesčio pokyčių tokiomis sąlygomis ir negali būti.
Tokia padėtis ypač nepalanki toms valstybės sektoriaus institucijoms, kurios tiesiogiai konkuruoja su verslu dėl aukštos kvalifikacijos žmonių ir, deja, dažniausiai pralaimi. Pavyzdžiui, reguliuojančiųjų institucijų vadovai dažnai uždirba mažiau negu jų reguliuojamų įmonių departamentų ar skyrių vadovai, todėl prisivilioti aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir vadovus yra labai sudėtinga. Tai lemia, kad reguliuojamos įmonės dažnai yra greitesnės ir sumanesnės negu jų reguliuotojas, o šių padarinių nuostolius tenka dengti visiems gyventojams.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas
