Deja, nors pasiskiepijusiųjų skaičius dar kol kas labai mažas, tačiau jau dabar sulaukiama nemažai gyventojų, atsisakančių skiepytis. Tokios žinios, iš tiesų, labai liūdina, nes mokslininkai dar vakcinos atsiradimo pradžioje buvo ištyrę, jog tam, kad susidarytų kolektyvinis imunitetas nuo COVID-19, derėtų paskiepyti bent 70 proc. populiacijos.
Suprantama, jog kai kurie Lietuvos gyventojai į vakciną žiūri skeptiškai ir skiepytis neketina, nes abejoja vakcinos patikimumu ir bijo galimų šalutinių poveikių. Tačiau verta paminėti, jog nė vienos vakcinos nebūtų leista registruoti Europos vaistų agentūroje, jei laboratorijose nebūtų tikrinama jų kokybė, saugumas ir efektyvumas. Vėliau taip pat yra atliekami kelių etapų klinikiniai tyrimai ir tik sėkmingai praėjus visus vakcinų kūrimo etapus, vakcinos išvysta dienos šviesą.
Suprantama, jog kai kurie Lietuvos gyventojai į vakciną žiūri skeptiškai ir skiepytis neketina.
Be to, nė vienas žmogus nėra vakcinuojamas aklai, neišsiaiškinus jo turimų gretutinių ligų, vartojamų vaistų ir kitų dalykų, kurie gali turėti įtakos vakcinavimui. Atėjęs skiepytis nuo COVID-19 asmuo pirmiausia turi užpildyti specialią anketą, atsakyti į klausimus, pavyzdžiui, ar asmuo serga autoimunine liga, ar pastaruoju metu keliavo, karščiavo. Prieš pat vakcinavimą gydytojas dar peržiūri šią anketą ir dar užduoda papildomų klausimų. Tik gerai įsitikinus, jog vakcinos sudedamosios dalys yra nepavojingos žmogui, jis paskiepijamas.
Dažniausi stebėti pašaliniai reiškiniai buvo nesunkūs ir vidutiniškai sunkūs – vietinė reakcija skiepo vietoje (skausmas, paraudimas, patinimas), nuovargis, galvos, raumenų, sąnarių skausmas, šaltkrėtis arba karščiavimas. Vis dėlto, nerimaujantiems dėl stipresnių galimų šalutinio poveikio reakcijų, valstybė iš tiesų galėtų garantuoti ramybę, jei būtų aiškiai nustatytos kompensavimo už patirtą skiepų žalą taisyklės.
Iki šiol pagal galiojančius Civilinio kodekso straipsnius žala, padaroma vartotojo ar jo šeimos nario sveikatai ar gyvybei, atlyginama visais atvejais. Be turtinės žalos, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala. Tačiau verta pažymėti, jog tame pačiame Civiliniame kodekse yra numatyta ir galimybė atsižvelgti į nukentėjusiojo kaltę. Tai reiškia, jog, kai pacientai savo iniciatyva arba pagal gydytojo receptą įsigytą vaistą vartoja ne pagal patvirtintus vartojimo nurodymus arba nepaisydami įspėjimų, kurie jiems yra pateikti, civilinė atsakomybė už vaistinio preparato padarytą žalą gamintojui nebus taikoma.
Tačiau verta pažymėti, jog tame pačiame Civiliniame kodekse yra numatyta ir galimybė atsižvelgti į nukentėjusiojo kaltę.
Būtent todėl Lietuva turėtų remtis kitų šalių patirtimi ir kaip vieną iš priemonių pasirinkti atsakomybės be kaltės, ar dar kitaip vadinamą – „žalos be kaltės“, principo įdiegimą mūsų teisinėje sistemoje. Tai principas, kai pacientai gali greičiau ir paprasčiau, nesikreipdami į teismus, gauti kompensaciją, jei atsirado retas ar sunkus nepageidaujamas poveikis dėl vakcinos.
Tokią galimybę jau numatė ir mūsų kaimynai lenkai. Jiems numatytos kompensacijos galėtų siekti iki 22 tūkst. eurų (100 tūkst. zlotų) ir gali būti skiriamos išimtiniais atvejais – asmenims, kurie dėl atsiradusių komplikacijų ne mažiau nei dvi savaites buvo gydomi ligoninėje arba patyrė anafilaksinį šoką (ūmi alerginė reakcija, pavojinga gyvybei). Pagal pirminį projektą, kiekvienas nukentėjęs galėtų kreiptis dėl kompensacijos supaprastinta tvarka, o dėl kompensacijos skyrimo spręstų trijų gydytojų konsiliumas.
Imuniteto reikia valstybei, o ne vakcinos kūrėjams.
Mūsų šalyje taip pat jau yra svarstomi tokie galimi kompensavimo būdai ir tai labai svarbus žingsnis, siekiant, jog Lietuvoje kuo greičiau susidarytų kolektyvinis imunitetas. Tačiau vis dar diskutuojama, kas patirtą žalą pacientui turėtų kompensuoti. Šioje vietoje, manau, atsakymas aiškus – imuniteto reikia valstybei, o ne vakcinos kūrėjams. Valstybė rūpinasi, jog mūsų sveikatos sistema išsilaikytų nesugriuvusi ir kad vėl pamažu galėtume visi grįžti į darbus bei stabilizuoti suirutę išgyvenančią šalies ekonomiką. Todėl valstybė, o dar kitaip tariant mes visi patys, ir turime rūpintis tais, kurie sutinka su valstybės prašymu skiepytis, tačiau netikėtai patiria sunkų pašalinį poveikį. Juk viskas dėl bendros gerovės ir mūsų visų sveikatos!
Tadas Prajara yra LSDP partijos narys.
