Tai rodo ir reformuotos kultūros politikos pasiekimus. Prieš dešimtmetį įgyvendinant „pagarbaus atstumo“ tarp kultūros ir politikos principus meno ir kultūros projektų finansavimas buvo atskirtas nuo ministerijos. Tuo metu įkurta Lietuvos Kultūros Taryba veikia kaip meno lauko susitarimo su vykdomaja valdžia platforma ir ekspertinio projektų vertinimo platforma. Po šios reformos meno lauke sumažėjo varžytuvių, kas turi didesnę įtaką Basanavičiaus gatvėje (čia įsikūrusi Kultūros ministerija). Ekspertinis vertinimas bei Kultūros rėmimo fondo biudžeto fiksavimas palaikant pastovų Lietuvos Kultūros tarybos finansavimo šaltinį iki šiol veikė kaip du pagrindiniai meno lauko saugikliai. Jie panaikino nomenklatūrinius santykius tarp meno ir politikos. Tarptautiniai mūsų menininkų pasiekimai parodo tik nedidelę dalį naudos, kokią teikia tokių pasikeitimų teikiama naudos liberalios demokratijos principais besivadovaujančiai visuomenei.
Nenorėčiau tikėti, kad šioje situacijoje yra piktybiškai prisidengiama Konstitucinio Teismo sprendimu siekiant tiesiog didinti Vyriausybės įtaką meno laukui.
Visgi neišeina kalbėti vien tik apie kultūros politikos pakeitimus. Šie pasiekimai visų pirma yra asmeniniai menininkų pasiekimai. Mes stebime ir tam tikrą istorinį mūsų meno lauko momentą. Šį momentą kuria „Sąjūdžio vaikų“ menininkų karta, pradėjusi bręsti kartu su nepriklausoma Lietuva. Galbūt todėl ši karta turi tam tikrą, sakyčiau, bekompromisį, santykį su saviraiškos laisve. Ji nuolat ieško naujų saviraiškos formų. Studijavusi ir gyvenusi Europoje ji palaiko stiprius tarptautinius ryšius. Jų kūryba užsienio šalyse pasitinkama kaip gaivus laisvės gurkšnis, įkvepiantis naujai mąstyti apie mus supantį pasaulį. Nors kūryboje nevengiama kalbėti apie politines ir socialines problemas, meninė kalba nėra ideologiškai indoktrinuota. Tai daugelyje net ir liberalios demokratijos etalonais laikomų Europos šalių tampa vis didesne retenybe. Tokia kūryba yra ypač vertinga. Ji padeda suprasti, kas mes esame šiandien. Pasakoja apie mus kitiems. Padeda rasti santykį su besikeičiančiu pasauliu. Tokie lūkesčiai įvardijami ir pakilios retorikos nestokojančiuose kultūros politikos strateginiuose dokumentuose, kuriuos išreikšdamas tautos valią patvirtino Seimas. Šiuos visuomenės lūkesčius meno laukas patenkina. Šiuo metu sakyčiau – netgi su kaupu.
Atrodytų, kad įkvėpti šių meno išnomenklatūrinimo laimėjimų politikai turėtų imtis panašių pakeitimų ir kitose kultūros sektoriaus dalyse. Visgi politikos įgyvendinimo prasme bręsta naujas ir nebūtinai liberalaus lūžio momentas. Beveik prieš metus Lietuvos Konstitucinis Teismas pasisakė dėl įvairių fondų ir institucijų, kurių finansavimas nustatatomas pagal procentinę dalį nuo tam tikrų valstybės biudžeto pajamų. Tarp šių fondų buvo ir Kultūros rėmimo fondas – iki šiol buvęs pagrindinis Kultūros tarybos finansavimo šaltinis. Iš fondo lėšų patiriamas išlaidas Konstitucinis Teismas įvardijo kaip „kasdienes išlaidas“, skirtas kasdienėms valstybės funkcijoms įgyvendinti. Todėl teismas priėjo išvados, kad fondo finansavimas numatant fiksuotą procentinę dalį nuo tam tikrų mokestinių biudžeto pajamų apriboja konstitucines Vyriausybes teises siūlyti valstybės biudžetą atsižvelgiant į šalies socialinę ir ekonominę padėtį.
Tarp šių fondų buvo ir Kultūros rėmimo fondas – iki šiol buvęs pagrindinis Kultūros tarybos finansavimo šaltinis.
Čia neketinu apverkti liūdnojo fondo likimo. Jo biudžeto sudarymo principai plėtojo labai keistą santykį tarp meno lauko ir valstybės. Ne tik visuomenės, bet ir paties kultūros bei meno lauko socialinė ir ekonominė ar profesinė padėtis nebuvo argumentas planuojant šios srities biudžetą. Kažkuria prasme iki šiol alkoholio kontrolės politikos pokyčiai ar elektroninių cigarečių mados turėjo didesnę įtaką finansavimui iš šio fondo nei kultūros bei meno lauko ir valstybės susitarimai dėl kultūros politikos tikslų. Teisme buvo argumentuojama, kad turint omenyje įprastą šios srities svarbos nuvertinimą, fiksavimas reikalingas tam, kad kultūros ir meno laukas apskritai neliktų be finansavimo. Tokie gynybos argumentai atrodė silpnai. Nepaisant visų fiksuoto biudžeto trūkumų, jis visgi veikė kaip vienas saugiklių nuo politinės įtakos. Skirtingai nei svarstant LRT biudžeto sudarymo principus šis argumentas gynyboje kažkodėl nebuvo pasitelktas. Nors jis yra susijęs su būtent Konstitucijoje įtvirtintais saviraiškos ir žodžio laisvės principais, kurie yra taip svarbūs meno laukui.
Tiksint laikrodžiui, iki kada Seimas turi priimti sprendimus, nustatančius naujus Lietuvos kultūros bei meno lauko ir valstybės santykius, pateikti pirmieji įstatymų pakeitimų projektai. Jais siūloma tiesiog panaikinti Kultūros rėmimo fondą, kurio įstatymo nuostatos susilaukė Konstitucinio Teismo kritikos. Kartu teikiami nežymūs Kultūros tarybos įstatymo pakeitimai gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog iš esmės niekas nesikeičia. O keičiasi iš tiesų labai daug. Fondas, kurio tolesnės egzistavimo prasmės nemato kultūros ministras, nepaisant savo trūkumų fiksuotas biudžetas kartu su ekspertiniu projekto vertinimu iki šiol visgi veikė ir kaip vienas iš dviejų saugiklių nuo politinės įtakos meno ir kultūros laukui. Turint omenyje, kokius rezultatus dabar rodo Lietuvos menininkai ir tuo labiau į juos žiūrint iš liberalių pozicijų, naujasis Tarybos įstatymas turėtų būti tiesiog kaip kulkomis suvarpytas įstatymo pakeitimais. Jais politikai turėtų būti pagarbiu atstumu atitraukiami nuo meno lauko – bent jau tiek pat, jei ne daugiau nei buvo iki šiol. Naikinant fondą Tarybos įstatymas turėtų veikti kaip skydas, kuris įstatyminio reguliavimo priemonėmis apsaugotų meno lauką nuo politinės įtakos. Tačiau siūlomi įstatymo pakeitimai tokios politinės ambicijos neparodo.
Per dešimtmetį išryškėjo dar bent keletas akivaizdžiai egzistencinių klausimų, į kuriuos taip pat neatsako įstatymo pakeitimai. Tie klausimai – apie tai, kokius visgi tikslus Tarybai kelia valstybė. Taryba iš esmės kurta kitose šalyse veikiančių menų tarybų pavyzdžiu. Institucija tapo kone visų lūkesčių, keliamų kultūros sektoriui, ir tuo pačiu jo vilčių išpildytoja. Toks lūkesčių mastas niekada nebuvo racionaliai pagrįstas, nes Tarybos biudžetas sudaro mažiau nei 10 proc. Kultūros ministerijos biudžeto ir tik ~3 proc. visų centrinės valdžios ir savivaldos išlaidų kultūros reikmėms. Meninei kūrybai skiriama tik apie 7 proc. nuo šių ~3 proc. sumos. Didžioji dalis kitų lėšų yra skiriama sklaidos projektams. Be to, Tarybos ekspertiškai vertinamos projektinės priemonės taip pat naudojamos biudžetinėms įstaigoms papildomai skatinti. Taryba taip pat buvo įpareigota finansuoti prasmingus, tačiau su kultūros politikos tikslais ne visada tiesiogiai susijusias verslo skatinimo, socialinių paslaugų kokybės gerinimo ir panašius projektus. Racionaliai nepagrįstas šiai institucijai keliamų kasdienių lūkesčių mastas susijęs su tuo, kad tai, ko gero, vienintelis instrumentas, per kurį valstybė palaiko dialogu grįstus santykius su visu kultūros ir meno lauku. Todėl pats laikas būtų Seimui įstatyme pasisakyti, kokiems tikslams – „kasdieniams“, kaip Konstitucinio teismo buvo įvertintos išlaidos, ar ypatingiems, kurių siekiant visuomenė patiria menininkų saviraiškos laisvės naudą – yra sukurta ši institucija. Šiuos tikslus įtvirtinant įstatyme pakilios retorikos jau neužtenka – reikalingas labai tikslus reguliavimas, kuris apgintų kūrybą nuo politinės įtakos.
Turint omenyje, kad praėjo beveik metai nuo Konstitucinio Teismo sprendimo ir liko labai nedaug laiko į jį atsižvelgti, įstatymų pakeitimai geriausiu atveju atrodo kaip labai tingi ir mieguista reakcija. Užuot per tą laiką būtų buvusios panaikintos Konstitucijai prieštaraujančios įstatymų nuostatos ir suformuotas šiuolaikiškas meno finansavimo fondas, naikinamas vienintelis Lietuvoje veikiantis tokio fondo analogas mainais nepasiūlant jokio kito modelio. Vietoje to, kad būtų įvardijami racionalūs valstybės lūkesčiai meno laukui ir stiprinama valstybinė saviraiškos laisvės apsauga, didinama politinė įtaka meno laukui. Gyvename tokiais laikais, kai daryti poveikį menininkams bandoma net pasitelkiant galios struktūras. Tokie atvejai skatina sunerimti ir į menininkų saviraiškos laisvės apsaugą pažiūrėti labai rimtai. Ir nors dabartinius įstatymų pakeitimus siūlo liberalūs politikai, noro jai sustiprinti liberalią mintį mūsų kultūros politikoje aš čia labai labai pasigendu. Nenorėčiau tikėti, kad šioje situacijoje yra piktybiškai prisidengiama Konstitucinio Teismo sprendimu siekiant tiesiog didinti Vyriausybės įtaką meno laukui. Ši situacija veikiau atrodo kaip idėjų trūkumas ar svarbaus momento nesuvokimas. O prieš mūsų akis būtent ir skleidžiasi vienas iš tokių daugelio momentų, kuriais kuriamas mūsų visų santykio su valstybe turinys.
Viena ranka nuimant Cvirką nuo postamento, kita ranka rizikuojama atgaivinti nomenklatūrinius ryšius tarp meno ir politikos.
Viena ranka nuimant Cvirką nuo postamento, kita ranka rizikuojama atgaivinti nomenklatūrinius ryšius tarp meno ir politikos. Tingus balsas iš šono gali paklausti – kam ta drama, nieko gi čia tokio – juk net kai kuriose liberalios demokratijos etalonais laikomose šalyse meno laukai pasiduoda politinei indoktrinacijai. Tai sunkiai išvengiama, tad gal geriau ramiai patingėkime? Kad ir kaip norėtųsi šioje vietoje pasiduoti tingėjimo malonumui – niekaip negaliu. Pabaigai noriu pasidalinti vienu vaikystės prisiminimu, kuriuo paaiškinsiu, kodėl negaliu ir kodėl siūlyčiau būti budriems.
Tai buvo labai gražus žiemos rytas. Atsikėliau vėlai ir labai džiugios nuotaikos, nes tądien ketinau švęsti savo dešimtąjį gimtadienį. Namai buvo nepaprastai ramūs ir tušti – tėvų namuose kažkodėl nebuvo. Įsitaisęs ant fotelio įsijungiau televizorių. Ten pamačiau krauju pasruvusius žmones, kurie kovodami dėl savo teisių stovėjo prie televizijos bokšto ir rizikavo savo gyvybėmis. Netrukus namo iš Sitkūnų radijo stoties sugrįžo tėvai. Gerai prisimenu tas dienas supusius nerimo jausmus. Gerai prisimenu ir savo pirmą gimtadienio tortą – pagamintą iš trispalvės želė sluoksnių, bet kažkodėl penkiakampės žvaigždės formos, padabintos raudonomis spanguolėmis. Tortas nerimastingai sudrebėdavo kiekvieną kartą, kai kas nors nerangiai praeidamas užkliudydavo stalą. Tomis sausio dienomis išmokau, kad žmogaus teisės nėra savaime suprantamas dalykas – jas reikia išsikovoti. O išsikovojus ginti. Nuolat. Nes vos užkliudytos jos nerimastingai dreba kaip tas želė tortas. Sąjūdžio vaikams apie žodžio ir saviraiškos laisvės vertę ir kainą aiškinti nereikia. Nereikia aiškinti ir to, kad visada yra ką prarasti ir visada reikia būti pasiruošusiems šias teises ginti. Šiuo metu matau, kaip užkliudytos menininkų ir kultūros lauko teisės. Matau jas siūbuojančias – smarkiai, kaip tas želė tortas.
