Taip, šį sakinį galima suprasti kaip hiperbolizuotą, desperacijos kupiną šūksnį, iššauktą grėsmingos narkotikų vartojimo nepilnamečių tarpe statistikos.
Tačiau prisiminus, kaip konservatoriams sekasi spręsti narkotikų krizę būnant valdžioje, minėta prof. V.Landsbergio remarka virsta puikia alegorija valdančiosios koalicijos desperacijai krizės akivaizdoje apibūdinti.
„Sisteminės narkotikų prevencijos inicijuoti nesugebame, tad metas griebtis lazdų“, – greičiausiai maždaug taip reikėtų suprasti konservatorių garbės pirmininko pasisakymą.
-
Griežtas A.Valinsko kirtis lietuvių jaunimo dievukams: „40 proc. iš jų vartoja“
-
Tragedija Beržų gatvėje: „Gal ši mirtis kitus sustabdys? Vaikus autobusais reikia vežti į tokias laidotuves“
-
K.Budrys: narkotikų vartojimas tarp paauglių peržengia nacionalinio saugumo slenkstį
-
A.Armonaitė sukritikavo prezidentūros ketinimus dėl narkotikų: reklamos bus daug, rezultato 0
-
Vytautas Landsbergis. Apie žolę ir juoduosius žolininkus
-
Ministrė A.Bilotaitė: islandiškas narkotikų prevencijos modelis Lietuvoje suveiks tik suvienijus pastangas
-
Patikrinus Šilutės rajono mokyklas daugiau kaip pusėje aptikta narkotikų pėdsakų
Ir tikrai, vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės savigyra apie esą vis didėjantį sugautų narkomanų skaičių yra tos pačios „lazdų politikos“ išdava.
Suprask, kovoti su narkotikų krizės jaunimo tarpe priežastimis nesiruošiama – užtenka trinktelėti per galvą tiems, kurie jau tapo tos krizės aukomis.
Atrodo, kad tik viena A.Bilotaitė vidaus reikalų struktūroje vis dar nesupranta, kad policijos reidai mokyklose tėra tuščia kova su malūnais.
Antai viešoje diskusijoje policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė įvertino A.Bilotaitės pamėgtą „lazdų politiką“ taip:
„Sulaikėm, sustabdėm, nubaudėm ir džiaugiamės. O juk turėtų būti sisteminės prevencijos priemonės tam, kad iš viso nebūtų randama narkotinių medžiagų.“
Tad sunku suprasti, kaip politikams apsiverčia liežuvis skatinti pareigūnų su šunimis reidus mokyklose, kai patys policininkų atstovai tiesiai šviesiai sako, kad ši strategija yra pasmerkta.
Lygiai taip pat pasmerkta, kaip piešinių apie narkotikų žalą konkursai arba bauginančių vaizdo įrašų apie priklausomybę rodymas.
Elgiamės kaip žmogus, kuris – vietoje to, kad sutaisytų kiaurą stogą – namuose dėlioja puodelius lietaus lašeliams surinkti.
O blogiausia tai, kad valdantieji tarsi tyčia nesiėmė veiksmų, kad sisteminė narkotikų vartojimo prevencija Lietuvoje taptų realybe.
Geriausias to įrodymas – 2021 metais Valstybės kontrolės atlikta ataskaita „Policijos vykdoma nusikaltimų prevencija ir tyrimas“, kurioje atskleidžiamas akį rėžiantis policijos ir savivaldybių neįgalumas planuojant narkotikų vartojimo prevenciją.
Valstybės kontrolė jau tada rašė, kad „šalyje nesukurta tarpinstitucinė prevencinės veiklos planavimo, koordinavimo sistema, trūksta ir tinkamo nusikaltimų prevencijos reguliavimo, siekiant apibrėžti atsakingus subjektus, jų pareigas ir funkcijas.“
Maža to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad policijos vaidmuo nusikaltimų prevencijos sistemoje nėra aiškus 48 proc. policijos komisariatų ir 40 proc. savivaldybių.
Tuo tarpu net 58 proc. policijos komisariatų nežinojo, kokios institucijos ir kokiais būdais prisideda prie nepilnamečių narkotikų vartojimo prevencijos.
Jums atrodo, kad tai – apgailėtina statistika?
Įsikibkite į kėdę, kadangi ta pati apklausa parodė, kad net 87 proc. savivaldybių nežino, kokios institucijos turėtų dalyvauti nepilnamečių nusikaltimų prevencijoje.
Kone 90 proc. savivaldybių neturėjo jokios prevencijos strategijos!
Kitaip tariant, jau prieš du metus Valstybės kontrolė aiškiai parodė, kad savivaldybės bei policijos komisariatai net neapsimetinėja, kad supranta, kaip turėtų būti vykdoma nusikaltimų prevencija.
Jeigu mano atmintis neapgauna, tuo metu vidaus reikalų ministre buvo ta pati A.Bilotaitė, kuri nuo pat Valstybės kontrolės ataskaitos paskelbimo iki dabar skaičiavo varnas.
Tuo metu vidaus reikalų ministre buvo ta pati A.Bilotaitė, kuri nuo pat Valstybės kontrolės ataskaitos paskelbimo iki dabar skaičiavo varnas.
Taip sakau todėl, kad net 7 iš 9 šioje ataskaitoje teiktų rekomendacijų vis dar nėra įgyvendintos.
Kalbant konkrečiai, vis dar nėra patvirtina prevencijos priemonių poveikio matavimo metodika, nėra užtikrintas prevencijos priemonių praktinis taikymas, nesukurta sistema, leidžianti vykdyti individualią prevenciją, nėra sukurtas nusikaltimų prevencijos organizavimo modelis ir t. t.
Taigi, visus esminius Valstybės kontrolės reikalavimus A.Bilotaitė tiesiog numetė į šalį, o tada išpūstomis akimis gyrėsi apie sučiuptų narkomanų skaičius, – kovojo su vėjo malūnais.
Ir tai, beje, dar ne aukščiausia cinizmo viršukalnė, į kurią A.Bilotaitė per savo kadenciją sugebėjo įkopti.
Štai prieš porą savaičių ministrė nuvyko į Islandiją, kurioje, suprask, ji mokėsi, kaip valdyti narkotikų krizę.
Atsiprašau, ministre, o kas jums dar buvo neaišku?
Valstybės kontrolės ataskaitos įkrenta į „spam’ą“?
Jau keturis metus sėdite rankas sudėjusi, o štai dabar nusprendėte padaryti politinį šou užsienyje.
Neabejoju, kad bendravimas su ekspertais, kūrusiais „Planet Youth“ programą, yra naudinga patirtis.
Vis dėlto, sunku įsivaizduoti, kad politikai, visą savo kadenciją ignoravę aiškias rekomendacijas prevencijos srityje, staiga praregėtų ir taptų tų rekomendacijų gynėjais.
Toks A.Bilotaitės kūlvirstis prevencijos srityje atrodo neįtikinamai dar ir dėl to, kad valdantieji visiškai pamiršo socialinę narkotikų vartojimo prevencijos dalį.
Jeigu jie iš tikrųjų gilintųsi į islandiško modelio rekomendacijas, jie neišvengiamai pastebėtų pirmąją šios programos eilutę, kurioje rašoma taip: narkotikų prevencijos tikslas – gerinti socialinę nepilnamečių aplinką.
Ne bausti, ne mačetėmis ir šunimis grasinti, o gerinti socialinę aplinką.
Juk vaikai pradeda vartoti narkotikus ne dėl to, kad, kaip prof. V.Landsbergis sako, užsimano „saldainiuko“, o dėl to, kad bando prislopinti skausmą, kurį patiria gyvendami nepritekliuje, riziką patiriančiose šeimose, t. y. nesaugioje aplinkoje.
Kaip rašė žinomas priklausomybių tyrėjas Gabor Mate, narkotikų vartojimas atsiranda ten, kur yra trauma, sielvartas, kur yra nelaimingas žmogus.
Taigi nacionalinė narkotikų prevencija turėtų būti nutaikyta ne į bausmių reklamą, o į socialines priemones, skirtas suvaldyti to sielvarto priežastis.
Susimąstykite: jeigu vaikas gyvena iširusioje šeimoje, galbūt patiria smurtą, nesulaukia dėmesio mokykloje, neturi turiningo laisvalaikio, kokiais būdais toks vaikas bandys nuo skausmo pabėgti?
Deja, pats paprasčiausias būdas užsimiršti – griebtis kvaišalų.
Būtent čia valstybė turėtų įsikišti ir užtikrinti, kad vaikas nuo pat mažens sulauktų artimųjų pagalbos, būtų šviečiamas apie narkotikų žalą, turėtų priėjimą prie pozityvaus užimtumo, kokybiško ugdymo.
O ką turime dabar?
Turime vargais negalais pristatytą gyvenimo ugdymo programą, kurios – kaip sako patys švietimo ekspertai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija net nesugebėjo tinkamai paruošti.
Kadangi mokomųjų priemonių nėra, mokytojai yra tiesiog paliekami ant ledo – dalis jų priklausomybės ligų prevencijos pamokas ves nepasiruošę.
Maža to, savivaldybėse ir toliau vyrauja visiškas chaosas prevencijos srityje: tiek, kiek savivaldybių, tiek skirtingų fantazijų apie prevenciją.
Kaip jau minėjau, kone 90 proc. savivaldybių teigia nežinančios, kokios institucijos turėtų vykdyti narkotikų vartojimo prevenciją.
Kaip galima kažko imtis prevencijos srityje, kai net nežinome, kas turi atlikti namų darbus?
Taigi Vyriausybė jau dabar turėtų skelbti aliarmą ir siūlyti nacionalinį prevencijos politikos susitarimą, kuris leistų suvienodinti narkotikų prevencijos strategijas visoje Lietuvoje.
Tai, beje, turėjo būti padaryta dar šios valdančiosios koalicijos kadencijos pradžioje.
Primenu, kad patys valdantieji savo programoje įsipareigojo siekti, kad neformalaus ugdymo būrelius lankytų 85 proc. vaikų.
Tokia pažanga, be abejonės, padėtų ištraukti dalį vaikų iš narkotikų gniaužtų.
Kaip Vyriausybei sekasi šį savo įsipareigojimą įgyvendinti? Ogi nelabai kaip.
Šiuo metu būrelius lanko tik 62 proc. mokinių, o tuo tarpu net du trečdaliai vaikų išvis nesulaukia valstybės paramos neformaliam ugdymui.
Likusios šeimos arba susimoka pačios, arba, taip sakant, eina šunims šėko pjauti.
Net tie vaikai, kurie gauna valstybės paramą gali tikėtis vos 1,5 valandos neformaliam ugdymui per savaitę.
Islandiškasis modelis rodo, kad vaikas turėtų būti užimtas kiekvieną dieną, tačiau Lietuvoje, pasirodo, tokios prabangos sau leisti negalima.
„Praleidote pusantros valandos būrelyje? Marš trinti gatvių suolus!“, – tokią žinutę vaikams siunčia ši valdžia.
Ne veltui 34 neformalaus ugdymo įstaigų atstovai jau kreipėsi į Vyriausybę, prašydami padidinti krepšelio sumą vienam vaikui iki 45-60 eurų.
Tačiau ar valdantieji ras biudžete lėšų šiai svarbiai narkotikų prevencijos daliai?
Galų gale, ar pradės vykdyti Valstybės kontrolės rekomendacijas?
Vargu bau, mat kalbėti apie „saldainiukus dalinančius piktavalius“, grasinti mačetėmis, griežtomis bausmėmis ir reidais su šunimis mokyklose yra daug paprasčiau nei iš esmės spręsti akį rėžiančias socialines Lietuvos problemas: skurdą, disfunkciją šeimose, vaikų nepriežiūrą, nekokybišką ugdymą, socialinių darbuotojų trūkumą, pozityvaus užimtumo stoką, prevenciją vykdančių institucijų neįgalumą.
