Naująjį pensijų įstatymą galima vertinti įvairiais požiūriais, tačiau dažniausiai turbūt keliamas klausimas: ar dėl šio įstatymo didės pensijos? Visa kita, kas yra tame įstatyme, berods, nelabai ir rūpi – tik pradžiuginkit mus, kad dėl to įstatymo pensijos jau tuoj bus kaip Vokietijoje, na, gal bent jau kaip Estijoje.
Ir kaip šioje vietoje drįsti pasakyti teisybę, kad nuo užkeikimų – ar jie būtų iškilmingai pasakyti nuo kokio raganų kalno, ar tvarkingai užrašyti į įstatymo tekstą – pinigų pensijoms iš karto daugiau neatsiranda. Geras pensijų įstatymas gali teisingiau, skaidriau ir sąžiningiau paskirstyti esamus pinigus ir tuo paskatinti įmokų mokėjimą, bet vargiai gali pats juos nedelsiant padauginti.
Nors pensininkai nuolat tvirtina, kad teisę į pensijas jie yra užsidirbę, ir tai yra tiesa, šią teisę įgyvendinti gali tik dirbančioji karta.
Pensijų ateitis – ar Sodroje, ar kaupiamuosiuose fonduose – priklauso nuo dirbančios kartos gausumo ir produktyvumo. Nors pensininkai nuolat tvirtina, kad teisę į pensijas jie yra užsidirbę, ir tai yra tiesa, šią teisę įgyvendinti gali tik dirbančioji karta.
Todėl reikia bent dviejų dalykų: pirma, kad būtų daugiau dirbančių ir, antra, kad būtų didesnis dirbančiųjų darbo našumas. Gausesnis dirbančiųjų skaičius gali būti pasiektas vėlinant išėjimo į pensiją amžių, vykdant sėkmingą užimtumo politiką, kuri mažintų visų amžiaus grupių nedarbą; įgyvendinant šeimos ir darbo derinimo priemones, skatinančias vaikų auginimą taip, kad jis derėtų su moterų ir vyrų užimtumu; sukuriant konkurencinės su kitomis šalimis darbo sąlygas ir santykius, neskatinančius emigruoti.
Didesnis dirbančiųjų darbo našumas gali būti pasiektas investuojant į aukštesnes šiuolaikines technologijas ir įgyvendinant modernius darbo santykius. Jei pajėgsim visa tai daryti – bus ir mūsų pensijos kaip Vokietijoje, jei nepajėgsim – nebus, kokius įstatymus bepriimtume.
Socialinio modelio įstatymų visuma toli gražu neaprėpia visų išvardintų dalykų, bet siūlo sprendimus pažangesnei darbo rinkai, nuo kurios pensijos iš esmės priklauso. Kaip ir bet koks instrumentas, toks socialinis modelis gali būti naudingas efektyvesniam ir lankstesniam užimtumui pasiekti, o gali būti ir žalingas, atsidūręs godaus ir savanaudžio darbdavio rankose. Tačiau neturėtume atsisakyti pažangių dalykų iš baimės, kad jais galima piktnaudžiauti – verčiau bendromis socialinių partnerių jėgomis siekime aukštesnės verslo kultūros.
Tačiau grįžkime prie pensijų įstatymo. Aukščiau išvardintų faktorių, lemiančių pensijų dydį, šis įstatymas nereglamentuoja, nebent pensinį amžių, kuris naujuoju įstatymu nekeičiamas – jo didėjimas paliekamas kaip ir buvo anksčiau. Ir vis dėlto įstatymas gali turėti reikšmingą, kad ir netiesioginę, įtaką būsimai pensijų raidai dėl to, kad sudaro galimybę laipsniškai plėsti pensijų finansavimo šaltinius ir sukuria geresnes paskatas mokėti pensijų draudimo įmokas.
Naujoji pensijos sandara ir apskaitos vienetų sistema, panaši į taikomą kaupiamuosiuose fonduose, yra aiškesnė ir skaidresnė už senąją. Žinodamas sukauptą apskaitos vienetų kiekį ir viešai skelbiamą bei objektyvių rodiklių pagrindu apskaičiuojamą vieneto vertę eurais, kiekvienas apdraustasis gali matyti jau įgytą pensijos dydį.
Neturėtume atsisakyti pažangių dalykų iš baimės, kad jais galima piktnaudžiauti – verčiau bendromis socialinių partnerių jėgomis siekime aukštesnės verslo kultūros.
Be to, kiekviena sumokėta įmoka automatiškai didins pensiją ir taip bus išvengta dabartinio įstatymo ydos, dėl kurios įmokų mokėjimas gali pensiją netgi mažinti. Atsisakius vadinamojo pensijos priedo ir jį įtraukus į bendrąją pensijos dalį, didesnį už būtinąjį stažą turinčių pensininkų pensijos padidės vidutiniškai penkiais eurais.
Individualioje pensijos dalyje įgytos pensinės teisės bus aiškia priklausomybe siejamos su vidutiniu darbo užmokesčiu, o ne su nežinia kaip nustatomomis „draudžiamosiomis pajamomis“, dėl ko vienodos įmokos, mokėtos skirtingais laikotarpiais, šiandien turi nevienodą vertę. Galima tikėtis, kad tokie pokyčiai taps svaria paskata sąžiningai mokėti pensijų draudimo įmokas ir padės įveikti „šešėlį“, kuris šiandien yra bene labiausiai kaltas dėl nepakankamų pensijų dydžių.
Socialinių įstatymų dalyje numatytas bendrosios (bazinės) pensijos finansavimo laipsniškas perkėlimas į valstybės biudžetą turėtų sumažinti pensijų priklausomybę tik nuo darbo užmokesčio ir dirbančiųjų skaičiaus, kas itin svarbu gyventojų senėjimo aplinkybėmis.
Platesnė pensijų finansavimo bazė atvers didesnes galimybes joms ateityje didėti labiau, ir leis skirti pensijų finansavimui didesnę BVP dalį, negu tai būtų pagal dabartinį jų finansavimo būdą. Įtakos gali turėti ir tai, kad darbdaviai, mokėdami mažesnę socialinio draudimo įmoką, turės galimybę (ar bus priversti) didinti darbo užmokesčius. O tai savo ruožtu turės tiesioginį poveikį pensijų didėjimui.
Gaila, kad Seimas nepasiryžo patvirtinti aiškaus grafiko, kaip bendrosios dalies finansavimas turėtų būti perduodamas valstybės biudžetui. Dabar toks perdavimas numatytas vykdyti kasmetiniais sprendimais, sudarant valstybės ir Sodros biudžetus. Dėl to visas procesas lieka nepakankamai apibrėžtas.
Bene daugiausia dėmesio visame projekte sulaukė automatinis pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trijų praėjusių, einamųjų ir trijų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus.
Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų augimą su darbo užmokesčio augimu ir kartu užtikrinti socialinio draudimo sistemos tvarumą bei sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei vidutinis darbo užmokestis šalyje kurį laiką mažėtų.
Suprantama, kad rezervui sudaryti teks pensijas indeksuoti kiek mažiau, nei augs darbo užmokestis. Deja, tai neišvengiama kaina, kurią teks mokėti už pažadą niekada pensijų nemažinti: šaukiantieji, kad pensijos negali mažėti, gaus ko norėję – jos ir nedidės maksimaliai kaip galėtų būti didinamos, nebijant, kad paskui teks jas mažinti.
Nors čia išvardinti ne visi naujojo įstatymo privalumai, lyginant su ankstesniuoju, vis dėlto jie liudija, jog naujasis įstatymas yra svarbus žingsnis į priekį, tobulinant mūsų pensijų sistemą. Tad neženkime žingsnio atgal.
Teodoras Medaiskis yra Vilniaus universiteto profesorius
