Jau pats susitikimo faktas liudija, kad konservatoriai–krikdemai bando praplėsti valdančiosios koalicijos akiračius. Tokius poreikius diktuoja padėtis, į kurią pateko valdantieji.
Visų pirma yra sunku apibrėžti valdančiosios koalicijos ribas. Nuo Arūno Valinsko judėjimo atskilę vienalietuviai išrado trečią būdą būti Seime – nei pozicija, nei opozicija. Kitaip tariant, nei mėsa, nei žuvis. Naivu būtų tikėtis, kad Žiemelių klano ir ekspolicininko vedama grupuotė sugebėtų (ir norėtų) konstruktyviai bendradarbiauti su valdančiaisiais iki Seimo kadencijos pabaigos.
Dar prisiminkime nuolat sukandusius dantis liberalus, kurie dėl buvimo valdžioje yra priversti balsuoti už įstatymus, kurie tiesiogiai kertasi su liberalia sąžine.
Dar prisiminkime nuolat sukandusius dantis liberalus, kurie dėl buvimo valdžioje yra priversti balsuoti už įstatymus, kurie tiesiogiai kertasi su liberalia sąžine. Pridėkime keletą maištininkų iš pačios Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų gretų ir pamatysime, kad A.Kubiliaus Vyriausybė nuolatos vaikšto peilio ašmenimis.
Tuo metu Vyriausybės laukia naujo biudžeto svarstymas bei priėmimas ir tai taps savotišku balsavimu dėl pasitikėjimo ja. Kur dar nepopuliarūs, bet neišvengiami sprendimai dėl socialinių išmokų mažinimo, ekonominių ir sveikatos reformų, elektros kainų pakėlimo? Tad naujų politinių partnerių paieška opozicijos gretose yra natūralus ir elementarus konservatorių–krikdemų žingsnis.
Galima sutikti su premjeru, kad tokia padėtis tik didina socialinę įtampą, audrina visuomenę, kaitina socialinę atmosferą. Prie nekonstruktyvių veiksnių reikėtų priskaičiuoti ir beveik kolektyvinį Seimo narių priešinimąsi parlamentinių išlaidų mažinimui, o tai tik didina prielaidas manipuliuoti tautos nuotaikomis. Juk akivaizdu, kad griežtas seimūnų kanceliarinių išlaidų apkarpymas ir reguliavimas taptų valdantiesiems puikiu katalizatoriumi apraminti sarkastiškas ir kupinas nepasitenkinimo gyventojų nuotaikas. Tai puikiai supranta Seimo pirmininkė Irena Degutienė, inicijuodama reikalingas įstatymų ir statutines pataisas.
Kaip ir vertėtų pasakyti, kad profsąjungos ir visuomeninės organizacijos su savo rengiamais piketais ir mitingais (kurie užgriuvo sostinę tarsi lavina) atrodo besinaudojančios sunkia susidariusia padėtimi, bet ne nuoširdžiai besirūpinančios dirbančiaisiais ar atskiromis socialinėmis grupėmis. Šių organizacijų, kurių veiklos ankstesniais metais reikėdavo su žiburiu ieškoti, pasirodymas viešumoje dvelkia marginalų šansais apreikšti savo egzistavimą.
Štai skaičiai ir faktai liudija, kad profsąjungoms priklauso tik 14 proc. Lietuvos dirbančių žmonių (Europos Sąjungos vidurkis apie 38 proc.). Didžioji jų dauguma – nominalūs nariai, kurie neturi jokio ryšio su mitinguojančiais veikėjais. Tad kalbos, kad šios profsąjungos atstovauja Lietuvos dirbančių žmonių interesams, gali kelti tik atlaidžią šypseną.
Dar paradoksaliau, kad kai kurios Lietuvos profesinės sąjungos gauna... vyriausybinį finansavimą. Gal tai paaiškina, kodėl profsąjungos užsiima ne darbuotojų teisėmis, bet politikavimu. Belieka pridurti, kad vakarietiškos demokratijos šalyse valdžia profsąjungų nefinansuoja. Tokia karikatūrinė situacija yra tik tokiose valstybėse kaip Kuba, Šiaurės Korėja ar Kinija.
Žinoma, demokratinėje visuomenėje nuo kritikos nėra apsaugota jokia valdžia. Negana to, kritika yra būtina, kad atskleistų šalintinus trūkumus, alternatyvius probleminių klausimų sprendimo būdus. Pagaliau kritikos nebuvimas liudytų visuomenės nebrandumą, tačiau teisingas yra posakis, kad „tikrasis ir vienintelis kritikas – laikas“.
