Ar žinojote, kad 2017-aisiais Lietuvoje nuskendę mirė 142 žmonės? Pagal nuskendusiųjų skaičių esam PIRMI Europoje. Po mūsų – Latvija ir Rumunija. Beveik tris kartus lenkiam Europos vidurkį. Pasiplokim patys sau, ką.
Šiemet, birželio 15-osios duomenimis, jau buvo nuskendę 43 žmonės.
Bijau, kad su kiekviena vasaros diena ši statistika tik auga. Kiek tiksliai vandenyje susižeidžia – irgi nežinau, bet jų irgi daug.
Dešimtys, šimtai gyvybių, kurios galėjo būti išsaugotos, yra įspūdingas, šiurpą keliantis, stingdantis skaičius.
Drįstu spėti, kad žinote bent vieną atvejį, kai tokia mirtis ar trauma ištiko žmogų, kurį pažinojote, ar jo artimąjį.
Atrodo, jei problema tokia gili, informacija apie ją turėtumėme būti bombarduojami kasdien. Ir vis dėlto, vargiai kas apie tai kalba. Labai trūksta sklaidos šiai temai, labai.
Nors situacija ir klaiki, tačiau nepasakyčiau, kad ji stebina. Velnias žino, kokio keisto herojiškumo vedami savo kietumą dažnai bandom įrodyti vandenyje. Lygiai taip pat turim prastą elgesio vandenyje kultūrą. Ką mes darome ne taip? Prašome, sąrašas.
1. Maudytis einame apsvaigę. Kai linksma, maudynės atrodo žiauriai fainas dalykas, gi bus dar linksmiau. Balius sodyboj, alus, ežeriukas – na, pasaka. Dažnai šitie pasimurkdymai vyksta naktį, kai nors pirštu į akį durk. Nesimato dugno, nesimato tolyn nuplaukusių draugų.
Beje, kai paskutinį kartą lankiausi „Vichy“ parke, ten buvo galima vartojimui vietoje įsigyti ne tik silpnųjų alkoholinių gėrimų, bet ir, jei tik norisi, butelį degtinės. Visiškas kosmosas.
2. Apsvaigę veržiamės pasiplaukioti valtimi, vandens dviračiais ir kitu vandens transportu. Į žygį baidarėmis įsidedam fleškutę. Nes gi kas čia blogo gali nutikti, gi linksma.
Be kita ko, tą vandens transportą nuomojantys asmenys tikrai smarkiai nesigilina, kokia jų klientų būklė. Biznis yra biznis, kas gi čia blogo gali nutikti.
Dar smagiau, jei, būdami apsvaigę, išplaukiam ežero vidurin ir susigalvojam pūkštelti į vandenį atsigaivinti. Gi linksma. Arba ant kokio krašto atsisėdam. Gi smagu.
O gelbėjimosi ratai ir liemenės tik lopams.
3. Einame maudytis vieni arba vienus išleidžiame draugus.
Nedrausminame draugų, kurie apsvaigę užsimano maudytis arba pasiplaukioti. Na gi kas čia blogo gali nutikti.
4. Bandome pasirodyti, kokie kieti esam, nuplaukdami į ežero vidurį ar net į kitą krantą. Gi mokame plaukti.
Nedrausminame draugų, kurie apsvaigę užsimano maudytis arba pasiplaukioti.
5. Vis veržiamės į tas zonas, kur nesiekiam dugno. Draugas gali, tai galiu ir aš, kas yra. Gi mokame plaukti.
6. Šokinėjam į vandenį nepasitikrinę, koks jo gylis ir koks dugnas glūdi apačioje. Pažįstu žmonių, kurie po tokių šuolių turėjo susidėt jau nebe savus priekinius dantis. Kainavo daug.
Ogi turėjo būti linksma. Aišku, džiaugiuosi, kad vis dar pažįstu, o nesibaigė kur kas liūdniau.
7. Ignoruojame apie pavojingą situaciją vandenyje perspėjančius ženklus. Raudona arba juoda vėliava? Ką ten tie gelbėtojai išmano. Aš gi moku plaukti. Užtverta, nes duobės? Nu kokios čia duobės, gi čia Lietuva, ne Australija.
Aš gi moku plaukti. Parodykit bent vieną, kuris dėl to nuskendo. (Šiaip tai negalim parodyti, nes nu, nuskendo, nebėra, ką rodyti.)
8. Apsimetame, kad skęstame, nes gi bajeris. Paneriame po vandeniu ir ilgai neišnyrame, juokais pradedame šauktis pagalbos – ir dar ten visokias nesąmones darome. Aišku, dažniau būdinga vaikams, bet pasitaiko ir tarp suaugusiųjų, patikėkit.
Beje, ar žinojot, kad iš tikro skęstantys žmonės vargiai kada šaukiasi pagalbos? Skęstantieji paprastai prigeria daug vandens, o kvėpavimo takai apsauginius mechanizmus atjungia. Tad garsą išleisti pasidaro nebeįmanoma.
9. Žaisdami vandenyje pokštaujam panardindami draugus po vandeniu. Gal ir šiurkštoka, bet irgi – žiauriai geras bajeris, žiauriai linksma. Vėlgi, labiau paplitę tarp vaikų, bet ir suaugusieji dažnai suvaikėja.
10. Prisižiūrėję apsimestinių skendimų visiškai nereaguojame į situacijas, kai žmonėms iš tikro reikia pagalbos. Pernai plaukiojome plaustais Žaliuosiuose ežeruose, pora vaikinukų apsimetė, kad skęsta. Spėkit, ar kas nors iš mūsų į tai sureagavo rimtai? Tikrai ne. Gerai, šįkart pavojus buvo netikras, bet o vat jeigu pasitaikytų rimtesnė situacija?
Jei taip nuoširdžiai, pati esu dariusi turbūt visus iš čia surašytų dalykų. Tai gerai, kad nieko blogo neatsitiko. O galėjo. Ir panėrusi po vandeniu netikėtai esu, pramogų parke, kai pagavo srovė, kurios nesitikėjau. Niekas iš personalo nesureagavo, draugas už plaukų išgriebė. Tiesa, jis iki šiol nemano, kad tai buvo rimtas atvejis, nors aš jį prisimenu kaip rimčių rimčiausią. Dabar, jau kiek paaugusi (prireikė nemažai metų, ką), pasižadėjau sau būti ypač atsakinga ir kelti aplinkinių sąmoningumą šiuo klausimu.
Netgi būčiau labai už tai, kad prie kiekvieno paplūdimio stovėtų ženklas „Šiame ežere / upėje / jūroje šiais metais žuvo / sužeista“, kaip tai skelbiama keliuose.
Labai prašau, prieš statydami save į pavojingą padėtį arba matydami, kad į tokią save stumia jūsų draugai ar net nepažįstami žmonės, gerai pagalvokite, ar nėra šitas nuostabus gyvenimas pakankamai brangus, kad šitaip kvailai rizikuotumėte jį prarasti.
Numanau, kad šitas mano tekstas bendroje statistikoje nelabai ką pakeis, bet, jei bent vienas kitas žmogus susimąstys, kokie atsainūs esame saugaus elgesio vandenyje klausimu, tikslas jau bus pasiektas.
Geros vasaros, saugokite save ir kitus.
